Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Mudu su Chosė – tik draugai, – tyliai sakau.

Kristianas atsisuka ir įbeda į mane akis – niūrias, slapukiškas, nieko neišduodančias. Jo burna… ak, ta jo burna blaško dėmesį. Prisimenu jo lūpas, bučiuojančias mane visur… Man užkaista oda. Jis sėdėdamas truputį pakeičia kūno padėtį ir suraukia kaktą.

– Šitos gražios akys tavo veide atrodo per didelės, Anastazija. Prašau tavęs pažadėti man, kad valgysi.

– Taip, Kristianai, valgysiu, – daug negalvodama lepteliu.

– Aš tau rimtai sakau.

– Ak, dabar jau rimtai?

Negaliu nuslėpti paniekos. Dievaži, šito vyro – vyro, pastarosiomis dienomis privertusio mane kęsti pragariškas kančias, – įžūlumas beribis. Bet ne, netiesa. Aš pati sukėliau sau pragariškas kančias. Ne. Vis dėlto jis. Visai susipainiojusi, papurtau galvą.

– Nenoriu su tavimi ginčytis, Anastazija. Noriu tave susigrąžinti, ir sveiką, – sako Kristianas.

– Bet niekas nepasikeitė.

Tu vis dar penkiasdešimt atspalvių.

– Pasikalbėkime apie tai grįždami. Dabar jau atvažiavome.

Automobilis sustoja prie galerijos ir Kristianas išlipa, palikdamas mane be žado. Paskui atidaro dureles man ir aš šiaip taip išlipu.

– Kodėl taip darai? – paklausiu netikėtai garsiai.

– Kaip darau? – Tokio klausimo jis nesitikėjo.

– Pasakai tokį sakinį ir staiga tiesiog nutrauki pokalbį.

– Anastazija, mes jau parodoje. Norėjai čia važiuoti. Apžiūrėkime ją, o paskui pasišnekėsime. Nelabai noriu, kad ištaisytume sceną vidury gatvės.

Apsižvalgau. Jis teisus. Čia per daug žmonių. Kristianas piktai dėbteli į mane, o aš stipriai sučiaupiu lūpas.

– Gerai, – nepatenkinta burbteliu.

Paėmęs už rankos, Kristianas vedasi mane vidun.

Mes rekonstruotame prekių sandėlyje – mūro sienos, tamsios medienos grindys, baltos lubos ir vamzdžiai. Patalpa erdvi ir šiuolaikiška, po galerijai skirtą aukštą gurkšnodami vyną ir grožėdamiesi Chosė darbais vaikštinėja keli žmonės. Trumpai pamiršusi visus rūpesčius pagalvoju, kad Chosė įgyvendino savo svajonę. Vis dėlto tau pavyko, Chosė!

– Labas vakaras, sveiki atvykę į Chosė Rodrigeso parodą.

Mus pasitinka jauna juodai vilkinti moteris labai trumpais rudais plaukais, labai ryškiai raudonai dažytomis lūpomis ir dideliais žiedo formos auskarais. Ji vos žvilgteli į mane, tada daug ilgiau, nei būtina, pažiūri į Kristianą, nurausta ir, keliskart sumirksėjusi, vėl nukreipia akis į mane.

Suraukiu kaktą. Jis priklauso man… na, bent jau priklausė. Iš visų jėgų stengiuosi nežiūrėti į ją rūsčiai. Atitokusi ir vėl viską aiškiai regėdama, moteris vėl sumirksi.

– A, tai jūs, Ana. Labai norėsime išgirsti ir jūsų nuomonę apie parodą.

Ji šypsodamasi paduoda man lankstinuką ir palydi prie stalo su gėrimais ir užkandžiais.

– Pažįsti ją? – susiraukęs teiraujasi Kristianas.

Suglumusi ne mažiau už jį, papurtau galvą.

Jis sutrikęs gūžteli pečiais.

– Ko norėtum išgerti?

– Prašyčiau taurės baltojo vyno. Ačiū.

Kristianas suraukia kaktą, bet prikanda liežuvį ir patraukia prie baro.

– Ana!

Prasispraudęs pro žmones, prieina Chosė.

Po galais! Jis vilki kostiumą. Atrodo puikiai ir džiugiai šypsosi. Chosė apkabina mane ir stipriai suspaudžia glėbyje. Vos laikausi nepravirkusi. Jis mano draugas – vienintelis draugas, kol Keitė išvažiavusi. Akyse tvenkiasi ašaros.

– Ana, kaip aš džiaugiuosi, kad vis dėlto atvažiavai, – sušnabžda į ausį Chosė. Staiga jis per žingsnį atsitraukia ir atidžiai mane nužvelgia.

– Kas yra?

– Klausyk, ar tau kas negerai? Atrodai… kažkokia keista. Dios mío , tu sulysai?

Tramdydama ašaras pamirksiu – ir jis apie tą patį!

– Chosė, man puikiai sekasi. Labai dėl tavęs džiaugiuosi. Sveikinu parodos atidarymo proga, – mano balsas virpteli matant susirūpinusį puikiai pažįstamą Chosė veidą, bet turiu tvardytis.

– Kaip pasiekei Portlandą? – klausia jis.

– Aš čia su Kristianu, – paaiškinu ir mane apima bloga nuojauta.

– Ak šit kaip… – staiga nusivylęs Chosė mane paleidžia. – Kur jis? – jo veidas apsiniaukia.

– Štai ten, nuėjo atnešti gėrimų.

Linkteliu galvą į Kristiano pusę ir man nepraslysta pro akis, kad jis mandagiai šnekučiuojasi su parodos lankytoja eilėje prie baro. Kristianas pažiūri į mane ir mudviejų žvilgsniai susitinka. Aš akimirksniu pasijuntu tarsi paralyžiuota, stebeiliju į neapsakomai gražų vyrą, žiūrintį į mane ir apimtą kažin kokio jausmo. Jo žvilgsnis kaitrus, degina mane, ir mudu, žiūrėdami vienas į kitą, trumpai užsimirštame.

Po velnių… Šis gražuolis trokšta mane susigrąžinti ir mano kūno gelmėse tarsi puikus rytas priešaušrio prieblandoje palengva ima skleistis virpulį keliantis džiaugsmas.

– Ana! – Chosė grąžina mane į tikrovę. – Labai džiaugiuosi, kad atėjai. Klausyk, noriu tave įspėti…

Tik staiga jį pertraukia panelė labai trumpais plaukais ir ryškiai raudonomis lūpomis.

– Chosė, atvažiavo žurnalistė iš „Portland Printz“. Eime, – ji mandagiai nusišypso man.

– Argi ne puiku? Ta šlovė… – Chosė džiugiai nusišypso, tad atsakau tuo pačiu – jis laimingas. – Vėliau tave dar susirasiu, Ana.

Jis pakšteli man į skruostą ir nueina prie jaunos moters, stovinčios šalia aukšto, išstypusio fotografo.

Visur eksponuojamos Chosė fotografijos, kai kurios labai išdidintos ir pritvirtintos prie didžiulių storų drobių. Ir spalvotos, ir nespalvotos. Čia daug nežemiško grožio peizažų. Viename, nufotografuotame prie Vankuverio ežero, įamžinta, kaip pavakary visiškai ramiame vandenyje atsispindi rožiniai debesys. Trumpai leidžiuosi apgaubiama tos ramybės ir tylos. Nuostabu.

Prieina Kristianas ir paduoda man taurę vyno.

– Na, kaip, pakenčiamas? – klausiu jau truputį aprimusi.

Kristianas klausiamai žvilgteli į mane.

– Vynas.

– Toli gražu. Bet tokiuose renginiuose vynas retai būna pakenčiamas. O vaikinas gana talentingas, ar ne? – Kristianas pasigroži ežero peizažu.

– Argi kitaip būčiau jo prašiusi padaryti tavo portretą?

Negaliu nuslėpti pasididžiavimo. Ramus Kristiano žvilgsnis nuo fotografijos nuslysta prie manęs.

– Ponas Kristianas Grėjus? – prie Kristiano prieina „Portland Printz“ fotografas. – Ar galėčiau jus nufotografuoti, sere?

– Žinoma.

Kristianas susitvardo ir neperlieja jo rūsčiu žvilgsniu. Žingteliu į šalį, bet jis sučiumpa mano ranką ir prisitraukia, kad būčiau šalia. Fotografas žiūrėdamas į mudu nenuslepia nuostabos.

– Dėkoju, pone Grėjau. – Jis padaro kelias nuotraukas. – Kuo jūs vardu, panele? – pasiteirauja.

– Ana Stil, – atsakau.

– Ačiū, panele Stil.

Jis skubiai nueina.

– Internete ieškojau tavo nuotraukų su merginomis. Bet tokių nėra. Todėl Keitė ir manė, kad esi gėjus.

Kristianas atsainiai šypteli.

– Štai iš kur tas nederamas klausimas. Ne, aš nedraugauju su merginomis, Anastazija, tik tau padariau išimtį. Tu pati žinai, – tyliai ir nuoširdžiai sako jis.

– Vadinasi… – nervingai apsidairau, ar niekas nenugirs mudviejų pokalbio, – su savo nuolankiosiomis viešumoje niekada nesirodai?

– Kartais rodausi. Bet ne susibūrimuose. Daugiausia vaikštome po parduotuves ir panašiai, – jis gūžteli pečiais, neatitraukdamas nuo manęs akių.

A, vadinasi, su jomis Kristianas būna tik savo žaidimų kambaryje – Raudonajame kančių kambaryje ir savo apartamentuose. Nė nežinau, kaip turėčiau jaustis…