Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

E L James

Penkiasdešimt

pilkų atspalvių

Iš anglų kalbos vertė

Jovita Liutkutė

Versta iš:

E L James

Fifty Shades of Grey

Arrow books

Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai ir pavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai yra arba autorės sugalvoti, arba naudojami jos kaip pramanyti. Bet koks panašumas į tikrus tebegyvenančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090108352

Copyright © Fifty Shades Ltd. 2011

The author published an earlier serialized version of this story online with different characters as “Master of the Universe” under the pseudonym Snowqueen’s Icedragon.

Viršelio nuotrauka © Papuga2006/ Dreamstime.com

©Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redagavo Edita Vaskelaitė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio meninis redagavimas Edvardas Jazgevičius

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

Niallui,

mano visatos valdovui

PADĖKOS

Už pagalbą ir palaikymą jaučiu pareigą padėkoti šiems žmonėms:

savo vyrui Niallui – ačiū, kad ištvėrei mano maniją, kad buvai geroji namų dvasia ir pirmasis redaktorius;

savo viršininkei Lisai – ačiū, kad kentei su manimi gerus metus, kol buvau panirusi į šią beprotybę;

CLL – niekada jūsų neišduosiu, bet ačiū;

tikrosioms bunkerių gražuolėms už bičiulystę ir nuolatinį palaikymą;

SR – ačiū už visus nuo pat pradžių duotus patarimus ir žengimą priekyje;

Sue Malone, įstačiusiai mane į vėžes;

Amandai ir visiems kabelinės televizijos kanalo darbuotojams už tai, kad lažybose statėte už mane.

PIRMAS SKYRIUS

Pamačiusi save veidrodyje nepatenkinta susiraukiu. Velniai rautų ir tuos plaukus, – jų tiesiog neįmanoma sutvarkyti, – ir Ketriną Kavanag, kad susirgo ir užkrovė man šitą sunkią naštą. Turėčiau rengtis ateinančią savaitę laukiantiems baigiamiesiems egzaminams, bet, užuot mokiusis, mėginu kaip nors padoriau susišukuoti. „Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais. Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais.“ Kelis kartus sukalbėjusi šią mantrą ir pasiėmusi plaukų šepetį, vėl mėginu juos sutramdyti. Pyktelėjusi užverčiu akis į lubas, dėbteliu į išblyškusią rudaplaukę žydromis, veidui šiek tiek per didelėmis akimis ir pasiduodu. Neturiu kitos išeities, tik susirišti neklusnius plaukus į uodegą ir tikėtis, kad atrodysiu bent jau pakenčiamai.

Keitė, mano kambario draugė, kaip tyčia šiandien turėjo susirgti gripu. Kitaip sakant, ji negali važiuoti imti sutarto interviu studentų laikraščiui iš kažkokio labai didelio pramonės magnato, apie kurį nesu girdėjusi. Tad sutikau ją pavaduoti. Turėčiau kalti egzaminams ir baigti dar vieną rašto darbą, be to, po pietų reikia nueiti padirbėti, bet ne – šiandien teks automobiliu įveikti per du šimtus šešiasdešimt kilometrų, pasiekti Siatlo centrą ir susitikti su paslaptinguoju Grėjaus įmonių holdingo generaliniu direktoriumi. Jo, neeilinio verslininko ir pagrindinio mūsų universiteto rėmėjo, laikas nepaprastai brangus – daug brangesnis nei manasis, – bet jis sutiko duoti Keitei interviu. Anot jos, tai didžiulė sėkmė. Kad ją kur, tą „popamokinę“ veiklą.

Keitė susirangiusi guli svetainėje ant sofos.

– Nepyk, Ana. Kol susitariau dėl šio interviu, sugaišau devynis mėnesius. Jį perkelti ir iš naujo suderinti datą užtruktų dar pusmetį, o per tą laiką mudvi baigsime studijas. Aš laikraščio redaktorė ir negaliu sumauti šito reikalo. Prašau…

Keitė maldauja manęs gergždžiančiu balsu, mat jai skauda gerklę. Ir kaip ji sugeba? Net sirgdama atrodo berniokiškai žvaliai ir puikiai: šviesiai rusvi plaukai nepriekaištingai sušukuoti, žydros akys, nors paraudusios ir ašarojančios, spindi. Numaldau staiga krūtinę skausmingai pervėrusį nepageidaujamos užuojautos dieglį.

– Žinoma, kad nuvažiuosiu, Keite. O tau reikėtų grįžti į lovą. Gal nori naikilio ar tailenolio?

– Duok naikilio. Štai klausimai ir mano skaitmeninis diktofonas. Tiesiog imi ir spaudi šitą mygtuką. Padaryk garso įrašą, o aš paskui viską persirašysiu.

– Nieko apie jį nežinau, – burbu mėgindama suvaldyti stiprėjančią paniką, bet geriau nepasidaro.

– Klausimai padės tau susiorientuoti. Važiuok. Kelias tolimas. Geriau nevėluotum.

– Gerai, jau važiuoju. Grįžk į lovą. Išviriau tau sriubos, paskui pasišildysi. – Meiliai pažvelgiu į ją. – Tik dėl tavęs, Keite, darau tai tik dėl tavęs.

– Pasišildysiu. Sėkmės. Ir ačiū, Ana, tu kaip visuomet gelbėji mano kailį.

Imdama kuprinę kreivai jai šypteliu ir, išėjusi pro duris, žengiu prie automobilio. Negaliu patikėti, kad leidausi Keitės įkalbama imtis šios užduoties. Bet Keitė geba įkalbėti bet ką ir bet kokiam darbui. Ji bus puiki žurnalistė. Aiškiai reiškia mintis, yra valinga, įtaigi, mėgstanti polemizuoti, graži, be to, pati artimiausia, pati brangiausia mano draugė.

IŠ VANKUVERIO VAŠINGTONO VALSTIJOJElink Penktojo tarpregioninio greitkelio važiuoju beveik visiškai tuščiais keliais. Dar labai ankstus rytas, o Siatle turiu būti tik antrą popiet. Laimė, Keitė man paskolino savo sportinį „Mercedes CLK“. Nežinau, ar Vanda, mano senas „Volkswagen Beetle“, laiku įveiktų tokį kelią. Ak, važiuoti mersedesu tikras malonumas, ir iki galo nuspaudusi greičio pedalą, rodos, skrieju vieną kilometrą po kito.

Mano kelionės tikslas – pono Grėjaus tarptautinės bendrovės būstinė. Tai milžiniškas dvidešimties aukštų komercinis pastatas – vien lenkti stiklo ir metalo lakštai, – taikomosios architekto fantazijos kūrinys, virš kurio stiklinių paradinių durų matyti kuklus plieninių raidžių užrašas „Grėjaus įmonė“. Atvažiuoju be penkiolikos minučių antrą ir žengdama į didžiulį – atvirai sakant, bauginantį – baltą vestibiulį iš stiklo, plieno ir smiltainio jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad nevėluoju.

Prie rašomojo stalo, taip pat išpjauto iš vientiso smiltainio, sėdinti labai patraukli, savo išvaizda uoliai besirūpinanti jauna šviesiaplaukė moteris maloniai man nusišypso. Ji vilki paties griežčiausio kirpimo tamsiai pilką kostiumėlį ir pačią balčiausią palaidinę iš visų, kiek man yra tekę matyti. Moteris atrodo nepriekaištingai.

– Atvykau į susitikimą su ponu Grėjumi. Aš – Anastazija Stil, pavaduoju Ketriną Kavanag.

– Prašom minutėlę palaukti, panele Stil.

Ji kilsteli antakį, o aš susidrovėjusi lieku stovėti prieš ją. Pradedu gailėtis, kad vilkiu savo tamsiai mėlyną megztinį, užuot pasiskolinusi vieną iš trumpų, oficialioms progoms tinkamų Keitės švarkelių. Aš labai stengiausi: užsisegiau vieną vienintelį turimą sijoną, apsiaviau patogius rudus batus kelius siekiančiais aulais, apsivilkau mėlyną megztuką. Mano nuomone, išsipuošiau. Apsimesdama, kad ta moteris manęs netrikdo, užsikišu už ausies išsipešusią plaukų sruogą.

– Taip, panelės Kavanag vizitas numatytas. Prašyčiau pasirašyti čia, panele Stil. Jums reikės paskutinės lifto kabinos dešinėje, spauskite dvidešimtą aukštą.

Kol rašausi, ji, be abejo, smagindamasi vėl maloniai nusišypso.

Tada paduoda man saugos kortelę, ant kurios uždėtas labai ryškus antspaudas „Lankytoja“. Nesusilaikau paikai nešyptelėjusi. Juk ir taip akivaizdu, kad esu tik lankytoja. Aš čia apskritai nepritapčiau. Niekas nesikeičia. Mintyse atsidūstu. Padėkojusi jai ir praėjusi pro du apsaugininkus, vilkinčius puikiai pasiūtais juodais kostiumais ir atrodančius daug puošniau nei aš, žengiu prie liftų eilės.