Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– A-atsiprašau, – sumikčioju. – Aš prie šito daikčiuko nepratusi.

– Nesiskubinkite, panele Stil, – nuramina jis mane.

– Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu?

– Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate?

Išraustu. Ar jis iš manęs šaiposi? Turbūt. Nesumodama, ką sakyti, įsistebeiliju į poną Grėjų, sumirksiu ir, man rodos, jis manęs pasigaili, nes nusileidžia:

– Ne, neprieštarausiu.

– Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam skirtas šis interviu?

– Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus.

Oho! To aš nežinojau, ir man dingteli, kad už mane vos vyresnis žmogus, – gerai, tegul šešeriais metais, gerai, tegul nepaprastai daug pasiekęs, bet vis tiek – įteiks man universiteto diplomą. Suraukiu antakius ir sunkiai sutelkiamą savo dėmesį vėl nukreipiu į dabartinę užduotį.

– Gerai. – Nervingai sučiaupiu lūpas. – Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau.

Užsikišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą.

– Taip ir maniau, kad galite turėti, – visiškai rimtai atsako Grėjus.

Jis iš manęs juokiasi. Tai suvokus man nukaista skruostai, tad atsisėdu tiesiau ir pasitempiu, kad atrodyčiau aukštesnė ir reikšmingesnė. Paspaudžiu įrašymo mygtuką ir mėginu laikytis kaip tikra profesionalė.

– Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas už sėkmę?

Pakėlusi akis pažvelgiu į Grėjų. Jis liūdnai šypsosi, bet atrodo šiek tiek nusivylęs.

– Versle svarbiausia žmonės, panele Stil, o aš tikrai moku perprasti žmones. Žinau, kaip jie mąsto, kas skatina juos atsiskleisti, o kas ne, kas juos įkvepia ir kaip pažadinti jų iniciatyvą. Man dirba ypatinga komanda ir jos nariams aš dosniai atsilyginu. – Jis trumpai patyli ir perveria mane pilkomis akimis. – Tikiu, kad bet kokį projektą, norint sėkmingai įgyvendinti, reikia puikiai išmanyti, žinoti kiekvieną jo aspektą. Kad tai pasiekčiau, daug, labai daug dirbu. Sprendimus priimu vadovaudamasis logika ir faktais. Iš prigimties turiu nuojautą, kuri padeda pastebėti ir subrandinti gerą, rimtą idėją, rasti tinkamus žmones. Galų gale viskas priklauso nuo tinkamų žmonių.

– O gal jums tiesiog sekasi?

Šio klausimo Keitės sąraše nėra, bet Grėjus toks pasipūtęs… Iš nuostabos jis žybteli akimis.

– Nepasitikiu vien sėkme ar laimingu atsitiktinumu, panele Stil. Rodos, kuo daugiau dirbu, tuo labiau man sekasi. Iš tiesų svarbiausia turėti tinkamų žmonių komandą ir nukreipti jų energiją reikiama kryptimi. Jei neklystu, Harvis Fajerstounas yra pasakęs: „Svarbiausia vadovo priedermė – auginti ir ugdyti kadrus.“

– Pasakėte kaip kontrolės maniakas.

Nespėjau prikąsti liežuvio ir šie žodžiai tiesiog išsprūdo.

– O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil, – visai nelinksmai šypsodamasis sako Grėjus.

Pažvelgiu į jį, o jis žiūri į mane ramiai, nenuleisdamas akių. Man suspurda širdis, į veidą vėl plūsteli raudonis.

Kodėl šis vyras kelia man tokį jaudulį? Gal taip reaguoju į puikią jo išvaizdą, kuriai neįmanoma atsispirti? O gal čia kaltos liepsningos į mane įbestos akys? O gal smilius, kuriuo jis vis brauko sau per apatinę lūpą? Norėčiau, kad liautųsi taip braukęs.

– Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti, – švelniai priduria jis.

– Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – Kontrolės maniakas.

– Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas.

Aš net išsižioju. Šis vyras neturi nė lašelio kuklumo – tikras sukrėtimas.

– Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai? – bjaurėdamasi klausiu.

– Įmonė priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai.

Jis žvelgdamas į mane kilsteli antakį. Suprantama, jei būčiau ruošusis šiam interviu, būčiau tai žinojusi. Bet, po galais, koks jis pasipūtęs! Keičiu taktiką.

– Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių?

– Turiu, ir labai įvairių, panele Stil. – Jo lūpomis nuvilnija vos pastebima šypsena. – Labai įvairių.

Pati nežinau kodėl, bet nuo įdėmaus jo žvilgsnio sutrinku ir mane išmuša karštis. Jo akys spindi nuo kažkokios nedoros minties.

– Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti?

– Atsipalaiduoti? – Grėjus nusišypso parodydamas tobulus baltus dantis. Man net kvapą užgniaužia. Jis tikrai labai gražus. Niekam nedera taip puikiai atrodyti.

– Na, jūsų žodžiais tariant, norėdamas atsipalaiduoti aš buriuoju, skraidau lėktuvu, užsiimu įvairia kita fizine veikla. – Jis krusteli krėsle. – Esu labai turtingas žmogus, panele Stil, todėl mano pomėgiai brangiai kainuoja ir ne juokais įtraukia.

Noriu baigti šią temą, tad paskubomis žvilgteliu į Keitės klausimyną.

– Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją? – klausiu.

Ir kodėl su juo jaučiuosi taip nejaukiai?

– Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.

– Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais.

Staiga Grėjus vypteli kilstelėdamas lūpų kampučius ir įsistebeilija į mane tiriamu žvilgsniu.

– Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu.

– Kodėl jie taip sakytų?

– Nes puikiai mane pažįsta.

Jo lūpų liniją sudarko kreiva šypsena.

– Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti?

Vos tik ištariu šį klausimą, iš karto pasigailiu. Jis ne iš Keitės klausimyno.

– Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai duodu interviu…

– Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis?

– Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi.

Žinau, kokia Keitė gali būti atkakli. Dėl to, užuot rengusis egzaminams, dabar ir sėdžiu čia jausdamasi nepatogiai ir muistydamasi nuo skvarbaus Grėjaus žvilgsnio.

– Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi?

– Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai maisto.

– Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius?

Grėjus abejingai gūžteli.

– Tai gudrus verslas, – burbteli jis, nors, man rodos, nenuoširdžiai.

Pamaitinti pasaulio varguolius? Neįžvelgiu čia jokios finansinės naudos, vien gryną idealizmą. Sugluminta jo požiūrio, žvilgteliu į kitą klausimą.

– Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia?

– Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus, išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa.