Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Liftas tiesiog žaibiškai švysteli mane į dvidešimtą aukštą. Durys prasiskiria ir aš atsiduriu dar viename didžiuliame vestibiulyje – iš stiklo, plieno ir balto smiltainio. Vėl sustoju prie rašomojo stalo iš vientiso smiltainio luito ir manęs sutikti vėl pakyla jauna šviesiaplaukė, tik ši vilki nepriekaištingą juodą kostiumėlį ir baltą palaidinukę.

– Prašom palaukti čia, panele Stil.

Ji mosteli į sėdimąją zoną, kur stovi balta oda aptraukti krėslai.

Už odinių krėslų – erdvi susitikimų patalpa stiklinėmis sienomis, su didžiuliu tamsiu mediniu stalu ir prie jo derančiomis bent dvidešimčia kėdžių. Dar toliau – vitrininis langas, pro kurį atsiveria vaizdas į Siatlo pastatus dangaus fone ir į visą iki sąsiaurio besitęsiantį miestą. Vaizdas toks pribloškiantis, kad trumpai prarandu žadą. Čia tai bent…

Klestelėjusi į krėslą, išsitraukiu iš kuprinės klausimus ir paskubomis permetu juos akimis, mintyse keikdama Keitę, kad nedavė man trumpos biografijos. Nieko apie tą žmogų nežinau, o netrukus turėsiu imti iš jo interviu. Jam galėtų būti ir devyniasdešimt, ir trisdešimt metų. Ši nežinia erzina, nervai nelaiko, tad aš įsitempusi. Pokalbiai akis į akį man niekada nebuvo malonūs, mieliau rinkdavausi grupinių diskusijų teikiamą anonimiškumą – mat galėdavau niekieno nepastebima prasėdėti auditorijos gale. Tiesą sakant, labiausiai mėgstu būti viena ir, jaukiai įsitaisiusi universiteto miestelio bibliotekos krėsle, krimsti kokį nors anglų klasikų romaną. O ne nervingai trūkčiodama sėdėti milžiniškame pastate iš akmens ir stiklo.

Pykteliu ant savęs. Susiimk, Stil… Įvertinusi pastatą, – per daug nejaukus ir modernus, – spėju, kad Grėjus jau bus pradėjęs penktą dešimtį: geros formos, įdegęs ir šviesiaplaukis – neišsiskiriantis iš viso personalo.

Pro plačias duris dešinėje išeina dar viena daili, be priekaištų apsirengusi šviesiaplaukė. Čia tiek tiesiog tobulų šviesiaplaukių… Kažin ką tai galėtų reikšti? Tikros Stepfordo moterys. Giliai įkvėpusi, atsistoju.

– Panelė Stil? – kreipiasi į mane ką tik pasirodžiusi šviesiaplaukė.

– Taip, – kimiai ištariu, o tada, krenkštelėjusi ir jau labiau pasitikėdama savimi, pakartoju: – Taip.

– Ponas Grėjus netrukus jus priims. Ar galėčiau paimti jūsų striukę?

– Žinoma, prašom.

Paskubomis išsirangau iš striukės.

– Ar jums kas nors pasiūlė gėrimų?

– Hm… Ne.

O varge, ar dabar pirmoji šviesiaplaukė turės nemalonumų?

Antroji šviesiaplaukė susiraukia ir rūsčiai dėbteli į merginą prie rašomojo stalo.

– Ko pageidautumėte? Arbatos, kavos, vandens? – klausia vėl atsisukusi į mane.

– Stiklinės vandens. Ačiū, – sumurmu.

– Olivija, atneškite panelei Stil stiklinę vandens, – griežtai paliepia ji.

Pašokusi nuo kėdės, Olivija nuskuba prie durų kitoje vestibiulio pusėje.

– Atsiprašau, panele Stil, Olivija – naujoji mūsų praktikantė. Prašom prisėsti. Po penkių minučių ponas Grėjus jus priims.

Olivija grįžta nešina stikline atšaldyto vandens.

– Prašom, panele Stil.

– Ačiū.

Antroji šviesiaplaukė nužygiuoja prie didelio rašomojo stalo, o jos aukštakulnių batelių kaukšėjimas į smiltainio plokščių grindis aidu atsiliepia visame vestibiulyje. Ji atsisėda ir abi moterys tęsia darbą.

Gal ponas Grėjus primygtinai reikalauja, kad visi pavaldiniai būtų šviesiaplaukiai? Man iš nuobodulio ėmus svarstyti, ar tai neprieštarauja įstatymams, atsidaro kabineto durys ir pro jas išeina aukštas, dailiai apsirengęs, žavus afroamerikietis neilgais, virvutėmis susuktais plaukais. Aš tikrai apsivilkau netinkamus drabužius.

Tarpduryje jis grįžteli ir paklausia:

– Šią savaitę sužaisim golfo partiją, Grėjau?

Atsakymo neišgirstu. Jis atsisuka, pamatęs mane nusišypso taip, kad akių kampučiuose susimeta raukšlelės. Tuo metu Olivija spėja pašokti nuo kėdės ir iškviesti liftą. Šokinėti nuo kėdės, rodos, yra išskirtinis jos gebėjimas. Ji nervinasi labiau už mane!

– Likit sveikos, ponios, – atsisveikina vyras ir žengia pro atsitraukusias lifto duris.

– Dabar ponas Grėjus priims jus, panele Stil. Galite užeiti, – pareiškia antroji šviesiaplaukė.

Smarkokai virpančiomis kojomis atsistoju, mėgindama tvardytis. Palikusi stiklinę su vandeniu, čiumpu kuprinę ir patraukiu prie pravirų durų.

– Belstis nereikia, tiesiog eikite, – maloniai šypsodamasi sako šviesiaplaukė.

Stumteliu duris, man susipina kojos ir stačia galva įvirstu į kabinetą.

Visai susimoviau – kokia aš nevėkšla! Parpuolu pono Grėjaus kabineto tarpdury – keturpėsčią, keliais ir rankomis besiremiančią į grindis, mane apglėbia švelnios rankos ir padeda atsistoti. Jaučiuosi taip nepatogiai – kad jį kur velniai, tą mano nerangumą! Turiu gerai susiimti, kad ryžčiausi pakelti akis. Po galais, koks jis jaunas!

– Panele Kavanag, – kai atsistoju, jis ištiesia man ranką ilgais pirštais, – aš – Kristianas Grėjus. Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti?

Toks jaunas ir… patrauklus, labai patrauklus. Aukštas, vilkintis puikios kokybės pilką kostiumą, baltus marškinius, ryšintis juodą kaklaraištį, tamsiai rudais neklusniais plaukais ir skvarbiomis, šviesiai pilkomis, gudriomis, atidžiai į mane žvelgiančiomis akimis. Kol atgaunu žadą, praeina kelios akimirkos.

– Na… Tiesą sakant… – lemenu.

Jei šiam vyrukui per keturiasdešimt, tai aš – beždžionės dėdė. Tarsi per miglą spaudžiu jam ranką, pasisveikiname. Mudviejų pirštams susilietus, pasijuntu keistai pakylėta, kūnu nuvilnija virpulys. Sumišusi paskubomis atitraukiu ranką. Tikriausiai tai dėl trinties atsiradęs elektros krūvis. Kelis kartus stipriai sumirksiu – akių vokai virpa taip pat stipriai kaip ir širdis.

– Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau.

– O kas esate jūs? – klausia jis maloniai, galbūt net suintriguotas, bet iš abejingo veido sunku pasakyti. Jis atrodo santūriai susidomėjęs, bet pirmiausia – mandagus.

– Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra… Ketrina… hm… panele Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete.

– Aišku, – linkteli ponas Grėjus. Rodos, veide pamatau šmėstelint kažką panašaus į šypseną, bet kažin.

– Gal prisėstumėte? – pakviečia jis mane ir mosteli į baltą odinę L raidės formos sofą.

Vienam žmogui šis kabinetas gerokai per didelis. Prieš vitrininius langus stovi modernaus dizaino tamsus medinis rašomasis stalas, prie kurio patogiai susėdę galėtų valgyti šeši asmenys. Jis dera prie kavos stalelio šalia sofos. Visa kita balta: ir lubos, ir grindys, ir sienos, – tik ant sienos prie durų kabo stačiakampė mozaika iš trisdešimt šešių mažų paveikslų. Jie puikūs – tai serija kasdienių, pamirštų daiktų, nutapytų taip kruopščiai, kad atrodo kaip nuotraukos. Eksponuojami drauge, jie tiesiog atima kvapą.

– Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas, – sugavęs mano žvilgsnį, paaiškina Grėjus.

– Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – sumurmu, nes mano dėmesį blaško ir jis, ir paveikslai.

Pakreipęs galvą, Grėjus atidžiai žvelgia į mane.

– Visiškai pritariu, panele Stil, – švelniai taria ir aš nežinia kodėl nuraustu.

Neskaitant paveikslų, jo kabinetas santūrus, tvarkingas, šaltas. Svarstau, ar jis atspindi asmenybę Adonio, grakščiai sėdančio priešais ant vieno iš balta oda aptrauktų krėslų. Sugluminta savo minčių tėkmės, papurtau galvą ir išsitraukiu iš kuprinės Keitės klausimus. Tada imu pirštais uoliai maigyti skaitmeninio diktofono mygtukus ir du kartus numetu jį ant kavos stalelio. Ponas Grėjus neprataria nė žodžio, kantriai laukia, – bent jau taip tikiuosi, – o aš vis labiau trinku ir vis labiau raustu. Kai sukaupusi drąsą pakeliu į Grėjų akis, jis žiūri į mane vieną ranką laisvai pasidėjęs ant šlaunies, o kita pasirėmęs smakrą ir ilgą smilių priglaudęs skersai lūpų. Man rodos, jis slepia šypseną.