Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Vadinasi, norite užvaldyti daiktus?

Tu kontrolės maniakas.

– Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų.

– Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas.

– Toks ir esu. – Jis šypsosi, bet ta šypsena akyse neatsispindi.

Be to, šie žodžiai prieštarauja kalboms žmogaus, norinčio pamaitinti pasaulį, tad nejučia imu manyti, kad mudu kalbamės visai apie ką kita, tik nenutuokiu, apie ką būtent. Stipriai sučiaupiu lūpas. Atmosfera kabinete kaista, o gal tik mane muša karštis? Tiesiog trokštu, kad šis pokalbis greičiau baigtųsi. Dabar Keitė jau tikrai turi pakankamai medžiagos. Užmetu akį į kitą klausimą.

– Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?

Oi, tai asmeniška. Įbedu žvilgsnį į Grėjų tikėdamasi, kad neįsižeidė. Jis suraukia kaktą.

– Tikrai nežinau.

Mane pagauna smalsumas.

– Kokio amžiaus buvote įvaikintas?

– Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele Stil.

Jis kalba griežtai. Mėšlas. Taip, suprantama, jei būčiau žinojusi, kad turėsiu imti šį interviu, būčiau truputį apie jį pasiskaičiusi. Išraudusi paskubomis pereinu prie kito klausimo.

– Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą.

– Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai atkerta Grėjus.

– Atleiskite… – Pasimuistau. Jis privertė mane pasijusti sutrikusiu vaiku. Mėginu iš naujo: – Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą?

– Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti.

– Ar jūs gėjus, pone Grėjau?

Jis staiga garsiai įkvepia ir aš, visa nutirpusi, susigūžiu. Mėšlas. Kodėl prieš garsiai skaitydama atidžiai neperžiūrėjau tų klausimų ir neatmečiau netinkamų? Po velnių ir Keitę, ir tą jos smalsumą!

– Ne, Anastazija, aš ne gėjus.

Grėjus kilsteli antakius, akyse – šaltas spindesys. Jis atrodo nepatenkintas.

– Prašau atleisti. Bet čia… hm… taip parašyta.

Jis pirmą kartą ištarė mano vardą. Man širdis ėmė plakti smarkiau, o skruostai vėl užkaito. Nervingai užsikišu išsprūdusią plaukų sruogą už ausies.

Grėjus pakreipia galvą.

– Vadinasi, tuos klausimus sugalvojote ne jūs?

Išbąlu kaip drobė.

– Na… ne. Keitė… panelė Kavanag… tai ji sudarė klausimyną.

– Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje?

Ak, ne!Su studentų laikraščiu aš neturiu nieko bendra. Tai jos papildoma veikla, ne mano.

Nuraustu kaip žarija.

– Ne. Mudvi tik gyvename viename bute.

Tylus ir susimąstęs, žvelgdamas pilkomis akimis ir tarsi mane vertindamas, jis pirštais pasitrina smakrą.

– Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – tyliai ir niūriai klausia.

Pala, kas ir kam čia turėtų uždavinėti klausimus?

Jo žvilgsnis mane deginte degina ir verčia kloti tiesą.

– Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – gailiai, tarsi atsiprašydama sakau.

– Tada daug kas aiškiau.

Pasibeldusi į duris, įeina antroji šviesiaplaukė.

– Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas…

– Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą.

Andrėja spokso į jį nežinodama, ką daryti. Atrodo sutrikusi. Jis neskubėdamas atsisuka į ją ir kilsteli antakius. Andrėja išrausta kaip nuplikyta. Ak, kaip puiku. Ne aš viena taip jaučiuosi.

– Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir išeina.

Grėjus susiraukia, o paskui vėl sutelkia dėmesį į mane.

– Kur mudu sustojome, panele Stil?

O, rodos, jis vėl kreipiasi į mane „panele Stil“!

– Prašom dėl manęs nesitrukdyti…

– Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga.

Jo akys dega smalsumu. Mėšlų mėšlas. Ko jis tuo siekia? Grėjus alkūnėmis atsiremia į krėslo ranktūrius ir prieš burną suglaudžia abiejų rankų pirštų galus. Jo burna labai… blaško dėmesį. Pamėginu susiimti.

– Ne kažin ką galėčiau papasakoti.

– Ką ketinate veikti baigusi studijas?

Sugluminta jo susidomėjimo, gūžteliu pečiais. Su Keite persikraustyti į Siatlą, susirasti darbą. Tiesą sakant, apie tai, ką veiksiu po baigiamųjų egzaminų, rimtai dar nesvarsčiau.

– Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus.

Kaip tik jiems dabar ir turėčiau rengtis, o ne sėdėti tavo didžiuliame, prašmatniame, iščiustytame kabinete trikdoma skvarbaus tavo žvilgsnio.

– Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams, – tyliai sako jis.

Nustebusi išpučiu akis. Ar Grėjus siūlo man darbą?

– Šit kaip? Turėsiu omenyje, – suglumusi murmu. – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau.

Oi, ne. Aš ir vėl sakau, ką galvoju.

– Kodėl taip manote?

Susidomėjęs ir maloniai šypsodamasis, ponas Grėjus pakreipia galvą.

– Juk tai savaime aišku, ar ne?

Aš nevėkšla, apsileidusi ir ne šviesiaplaukė.

– Ne, bent jau ne man.

Jo žvilgsnis skvarbus, šypsena išblėsusi, ir aš staiga kažkur viduriuose pajuntu keistą spazmą. Neatlaikiusi tiriamo jo žvilgsnio, nuleidžiu akis ir tarsi apdujusi įsispoksau į sunertus savo pirštus. Kas čia dedasi? Turiu išeiti – tučtuojau. Pasilenkiu į priekį pasiimti diktofono.

– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą? – pasiteirauja jis.

– Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu.

– Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Grėjus atrodo nustebęs, o gal net susirūpinęs. Žvilgteli pro langą. Lauke pradėję lynoti. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – šiurkščiai, valdingai priduria jis. O kam jam galvą kvaršinti? – Ar gavote visą reikalingą informaciją? – dar paklausia.

– Taip, pone, – patikinu jį kišdama diktofoną į kuprinę.

Jis prisimerkia, lyg apie kažką mąstydamas.

– Ačiū už interviu, pone Grėjau.

– Nėra už ką. Buvo malonu, – mandagiai lyg niekur nieko atsako jis.

Kai atsistoju, jis, taip pat pakilęs iš krėslo, ištiesia ranką.

– Iki kito susitikimo, panele Stil.

Šie žodžiai nuskamba tarsi iššūkis ar grasinimas – net nežinau, kaip čia tiksliau pasakius. Susiraukiu. Kada gi mudu vėl susitiksime? Dar kartą paspaudžiu jam ranką – keista, ta įelektrinanti srovė tarp mudviejų niekur nedingo. Matyt, nervai.

– Pone Grėjau… – atsisveikindama linkteliu jam.

Grakščiai tarsi lengvaatletis jis nužingsniuoja prie durų ir plačiai man jas atidaro.

– Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil, – šypteli.

Tai akivaizdi užuomina apie ankstesnį, švelniai tariant, ne itin sėkmingą mano įžengimą į jo kabinetą. Vėl nuraustu.

– Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atkertu ir jis nusišypso plačiau.

„Džiaugiuosi, kad laikai mane sąmojinga“, – pagalvoju žengdama į vestibiulį ir giliai širdyje rūstaudama. Labai nustembu, kad, išėjęs iš kabineto, jis lydi mane toliau. Ne mažiau nustebusios nuo savo rašomųjų stalų akis pakelia ir Andrėja su Olivija.

– Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausia Grėjus.

– Striukę.

Olivija pašokusi atneša mano striukę, Grėjus ją pačiumpa. Ir padeda man, kvailokai susidrovėjusiai, ją apsivilkti. Trumpai uždeda rankas man ant pečių. Nuo šio Grėjaus prisilietimo net aikteliu. O jis, net jei ir pastebi, neišsiduoda. Paskui ilgu smiliumi paspaudžia lifto mygtuką – mudu stovime ir laukiame: man nejauku, o jis abejingas ir ramus. Durims atsidarius, puolu į kabiną, kad tik greičiau ištrūkčiau. Man tikrai reikia iš čia išsinešdinti . Atsisukusi pažvelgiu į Grėjų ir pamatau jį ryte ryjantį mane akimis, nugara atsišliejusį į durų staktą šalia lifto, viena ranka atsirėmusį į sieną. Jis išties atrodo nepaprastai. Tai mane erzina.