Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Anastazija… – atsisveikindamas ištaria jis.

– Kristianai… – atsakau jam.

Laimė, tuomet užsidaro lifto durys.

ANTRAS SKYRIUS

Man daužosi širdis. Liftas nusileidžia į pirmą aukštą ir aš, slankiosioms durims atsidarius, šiaip taip išeinu iš kabinos: dar kartą klupteliu, bet, laimė, ant švarutėlio smiltainio grindų neišsipleikiu. Puolu prie plačių stiklinių lauko durų ir gaiviame, tyrame, drėgname Siatlo ore staiga pasijuntu laisva. Užvertusi galvą, leidžiu ant veido kristi vėsiems, žvalumo teikiantiems lietaus lašams. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu, norėdama apvalyti plaučius, mėgindama atgauti pusiausvyros likučius.

Dar joks vyras nepaveikė manęs taip kaip Kristianas Grėjus ir nenutuokiu kodėl. Ar visa tai dėl jo išvaizdos? Dėl mandagaus elgesio? Dėl turtų? O gal dėl turimų galių? Nesuprantu iracionalios savo reakcijos. Su palengvėjimu labai giliai atsidūstu. Dėl Dievo meilės, ką visa tai reiškia? Atsirėmusi į plieninę pastato koloną, narsiai mėginu nusiraminti ir surikiuoti mintis. Netrukus širdis ima plakti įprastu ritmu ir aš, pradėjusi normaliai kvėpuoti, nužingsniuoju prie automobilio.

IŠVAŽIAVUSI IŠ MIESTO, PRISIMENUpokalbį ir pasijuntu kvailai, nepatogiai. Nėra jokios abejonės: per jautriai reaguoju į kažką, ką pati prasimaniau. Gerai, jis labai patrauklus, pasitikintis savimi, linkęs dominuoti, laisvai ir ramiai besielgiantis, kita vertus, pasipūtęs ir, nors puikių manierų, despotiškas ir šaltas. Bent jau žvelgiant iš šalies. Staiga mane nukrečia šiurpas. Gal jis ir pasipūtęs, bet nenuostabu: būdamas toks jaunas tikrai nemažai pasiekė. Jis nelinkęs kęsti kvailių ir kam jam kęsti? Vėl pasipiktinu, kad Keitė nedavė man trumpos jo biografijos.

Artinantis prie Penktojo tarpregioninio greitkelio mano mintys tebeklajoja nežinia kur. Galvodama apie tai, koks žmogus turi būti, kad sulauktų sėkmės, jaučiuosi tikrai suglumusi. Kai kurie Grėjaus atsakymai buvo tokie mįslingi – tarsi jis turėtų slaptų kėslų. O jau Keitės klausimai – fui! Tas klausinėjimas apie įvaikinimą ir smalsavimas, ar jis gėjus! Mane nukrečia šiurpas. Negaliu patikėti, kad to teiravausi. Kad aš kur skradžiai žemę prasmegčiau! Vėliau kas kartą prisiminusi šį klausimą iš gėdos net susigūšiu. Sumauta Keitė Kavanag!

Žvilgteliu į spidometrą. Vairuoju atsargiau nei paprastai. Žinau, kad taip elgiuosi kažkur sąmonės gelmėse prisimindama tą skvarbų, į mane įbestą pilkų akių žvilgsnį ir griežtą balsą, liepiantį vairuoti atsargiai. Purtydama galvą suvokiu, kad Grėjus elgėsi taip, tarsi būtų du kartus vyresnis, nei iš tiesų yra.

„Pamiršk visą šį reikalą, Ana, – mintyse subaru save. Nusprendžiu, kad apskritai patirtis buvo įdomi, bet neturėčiau įsikibusi jos laikytis. – Suprask, kad tai jau praeitis.“ Jo daugiau niekada nebepamatysiu. Ši mintis akimirksniu praskaidrina nuotaiką. Įjungiu stereogrotuvą, kaip reikiant atsuku garsą, atremiu nugarą į sėdynės atlošą ir, spausdama greičio pedalą, klausausi trankios, ritmingos indie roko grupės muzikos. Įsukusi į Penktąjį tarpregioninį greitkelį suprantu dabar galinti važiuoti taip greitai, kaip patinka.

GYVENU NEDIDELIAME DVIBUČIŲ NAMŲkvartale netoli Vašingtono valstybinio universiteto Vankuverio studentų miestelio. Man pasisekė: Keitės tėvai jai tą butą nupirko ir aš moku tik kelis grašius nuomos. Jau ketveri metai čia mano namai. Pastačiusi automobilį prie namo jau žinau, kad Keitė norės itin išsamios ataskaitos, o ji nepaprastai atkakli. Ką gi, bent jau turės skaitmeninį diktofoną su įrašu. Viliuosi, neteks smulkiai aiškinti dalykų, apie kuriuos per interviu nebuvo užsiminta.

– Ana! Grįžai…

Keitė sėdi mūsų svetainėje apsikrovusi knygomis. Ji, žinoma, rengėsi baigiamiesiems egzaminams, be to, tebevilki rožinę flanelinę pižamą su gražiais kiškučiais – tą pačią, kurią saugoja ypatingoms progoms: kai nutraukia santykius su vaikinu, suserga arba šiaip jaučiasi prislėgta. Pašokusi ji pripuola ir stipriai suspaudžia mane glėbyje.

– Jau buvau bepradedanti nerimauti. Tikėjausi, kad grįši anksčiau.

– Na, sakyčiau, ir taip greitai apsisukau, juolab kad interviu gerokai užtruko.

Pamojuoju Keitei laikydama rankoje diktofoną.

– Ana, aš tau labai dėkoju už tai, ką padarei. Žinok, lieku tau skolinga. Na, kaip viskas vyko? Koks jis žmogus?

Siaubas, štai ir prasideda Ketrinos Kavanag tardymas.

Kaupiuosi atsakyti į jos klausimą. Ką turėčiau papasakoti?

– Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi ir man daugiau niekada nereikės su juo susitikti. Žinai, būti su juo gana baugu. – Gūžtelėjusi pečiais priduriu: – Jis labai susikaupęs, netgi rimtas ir… jaunas. Tikrai jaunas.

Nieko nesuprasdama Keitė stebeilija į mane. Suraukiu antakius.

– Nežiūrėk kaip kokia naivuolė. Kodėl nedavei man biografijos? Dėl to, kad nepasirengiau interviu, jis privertė mane pasijusti tikra kvaiša.

Keitė delnu užsidengia burną.

– Jėzau, Ana, atsiprašau… Nė nepagalvojau…

Irztu.

– Šiaip jau jis buvo mandagus, santūrus ir truputį nuobodus, tarsi būtų per anksti pasenęs. Jis kalba ne taip, kaip derėtų dar nesulaukusiam trisdešimties vyrui. Beje, kiek jam metų?

– Dvidešimt septyneri. Jėzau, Ana, nepyk. Turėjau tau bent šiek tiek apie jį papasakoti, bet mane buvo apėmusi tokia panika… Duok man diktofoną, eisiu perrašinėti pokalbio.

– Atrodai geriau. Valgei sriubos? – klausiu norėdama pakeisti temą.

– Valgiau, ir ji buvo skani kaip visada. Jaučiuosi daug geriau.

Ji dėkingai man nusišypso. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį.

– Turiu lėkti. Dar spėsiu į savo pamainą Kleitono parduotuvėje.

– Ana, tu visai nusivarysi nuo kojų.

– Nieko man neatsitiks. Iki.

KLEITONO ŪKINIŲ PREKIŲ PARDUOTUVĖJEįsidarbinau vos pradėjusi studijas Vašingtono valstybiniame universitete. Tai didžiausia jokiems tinklams nepriklausanti techninės įrangos parduotuvė Portlando apylinkėse, ir per tuos ketverius metus, kai joje dirbu, ėmiau šiek tiek išmanyti apie daugumą mūsų parduodamų prekių, nors – argi ne juokinga? – apie vadinamuosius „pasidaryk pats“ darbus visiškai nieko nenutuokiu. Šiuos reikalus palieku tvarkyti tėčiui.

DŽIAUGIUOSI GALĖDAMA ATIDIRBTIsavo pamainą, nes darbas atitraukia mintis nuo Kristiano Grėjaus. Klientų pas mus daug: prasideda vasaros sezonas ir žmonės imasi remontuoti namus. Pamačius mane, poniai Kleiton, rodos, akmuo nuo širdies nusirita.

– Ana! Maniau, šiandien į darbą nebesuspėsi.

– Sutartas susitikimas netruko taip ilgai, kaip tikėjausi. Galiu porą valandų padirbėti.

– Kaip man malonu tave matyti.

Ji siunčia mane į sandėlį, kad atneščiau prekių ir papildyčiau tuštėjančias lentynas, tad netrukus visą dėmesį sutelkiu į patikėtą užduotį.

VĖLIAU, GRĮŽUSI NAMO, RANDUKetriną su ausinėmis ir prie nešiojamojo kompiuterio. Keitės nosis vis dar paraudusi, bet ji kaip reikiant įsitraukusi į perrašinėjimą, tad susikaupusi įnirtingai spausdina. O aš, išsekinta ilgos kelionės automobiliu, varginančio interviu ir darbo Kleitono parduotuvėje, vos laikausi ant kojų. Šlumšteliu ant sofos, galvodama apie rašto darbą, kurį turiu pabaigti, ir apie tai, kad šiandien visiškai nesirengiau egzaminams, nes leidausi užvaldoma minčių apie… jį .

– Pririnkai puikios medžiagos, Ana. Gerai padirbėjai. Negaliu patikėti, kad atmetei jo siūlymą pavedžioti tave po įmonę ir viską parodyti. Akivaizdu, kad jis norėjo su tavimi pabūti ilgiau.