Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Ji klausiamai žvilgteli į mane.

Nuraustu ir kažkodėl vėl ima smarkiau plakti širdis. Esu tikra, kad aprodyti įmonę jis siūlėsi visai ne dėl to. Matyt, tiesiog norėjo, kad suprasčiau, jog visa, ką matau, priklauso jam. Susigriebiu kandžiojanti apatinę lūpą ir viliuosi, kad Keitė to nepastebėjo. Bet visas jos dėmesys, rodos, skirtas interviu.

– Iš įrašo suprantu, kodėl sakei, kad jis elgėsi santūriai. Ar ką nors užsirašei? – klausia ji.

– Hm… ne, neužsirašiau.

– Tiek to. Ir šios medžiagos pakaks geram straipsniui. Gaila, kad neturime originalių nuotraukų. Tas niekšelis traukia akį, ar ne?

– Lyg ir nieko…

Kaip įmanydama slepiu susidomėjimą ir, ko gero, nuslepiu.

– Oi, liaukis, Ana! Net ir tu negali būti abejinga jo išvaizdai.

Keitė pažvelgia į mane ir kilsteli tobulos formos antakį.

Mėšlas! Jaučiu kaistant skruostus, tad mėginu nukreipti jos dėmesį pagyromis – ši gudrybė visuomet pasiteisina.

– Tu tikriausiai būtum iš jo išpešusi daug daugiau.

– Abejoju, Ana. Ką tu, jis, galima sakyti, pasiūlė tau darbą! Turint omenyje, kad įpiršau tau šią užduotį paskutinę akimirką, tu puikiai ją atlikai.

Ji perveria mane mąsliu žvilgsniu. Nieko nelaukdama traukiuosi į virtuvę.

– Na, tai ką iš tiesų apie jį manai?

Po galais, betgi ji ir kibi! Kodėl negali tiesiog palikti manęs ramybėje? Sugalvok ką nors, tik greitai!

– Jis labai keistas, valdingas, pasipūtęs… Bauginantis, bet ir nepaprastai charizmatiškas. Galiu suprasti tuos, kurie juo žavisi, – nuoširdžiai priduriu tikėdamasi, kad šiais žodžiais Keitę pagaliau užčiaupsiu.

– Tave sužavėjo vyras? Tai bent naujiena! – prunkšteli ji.

Imu rinkti produktus sumuštiniui, kad Keitė nematytų mano veido.

– Kodėl norėjai sužinoti, ar jis gėjus? Beje, tas klausimas labiausiai sutrikdė. Pasijutau pažeminta, o ir jis suirzo.

Prisiminusi, kaip viskas buvo, rūsčiai dėbteliu į Keitę.

– Nė vienoje nuotraukoje aukštuomenei skirtuose spaudos puslapiuose jis nenufotografuotas su drauge.

– Tai buvo labai nemalonu. Ir visas pokalbis buvo nemalonus. Džiaugiuosi, kad daugiau niekada jo nepamatysiu.

– Ak, Ana, juk negalėjo būti taip blogai. Iš to, kaip Grėjus kalba, sprendžiu, kad tu jam patikai.

Patikau ? Dabar Keitė jau tikrai nusišneka.

– Gal norėtum sumuštinio?

– Neatsisakyčiau.

TĄ VAKARĄ APIE KRISTIANĄ GRĖJŲdaugiau nesišnekame ir man dėl to labai palengvėja. Po vakarienės dar randu jėgų su Keite prisėsti prie valgomojo stalo ir, kol ji analizuoja straipsnio medžiagą, imuosi rašyti darbą apie „Tesę iš d’Erbervilių giminės“. Po galais, ta moteris buvo atsidūrusi netinkamoje vietoje netinkamu metu ir netinkamame amžiuje. Rašinį baigiu tik vidurnaktį – Keitė jau seniai nuėjusi miegoti. Į savo kambarį nuslenku visiškai išsekusi, bet patenkinta, kad pirmadienis, o tiek daug nuveikiau.

Susirangau lovoje baltai dažytu metaliniu galvūgaliu ir kojūgaliu, susisupu į mamos duotą dygsniuotą antklodę, užsimerkiu ir tuoj pat užmiegu. Naktį sapnuoju kažkokias tamsias vietas, niūrias, šaltas, baltas grindis ir pilkas akis.

LIKUSIĄ SAVAITĘ ATSIDEDUvien studijoms ir darbui Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Keitė taip pat užsiėmusi: renka medžiagą paskutiniam studentų laikraščio numeriui prieš užleisdama vadovo kėdę naujam redaktoriui ir dar rengiasi baigiamiesiems. Iki trečiadienio jai gerokai pasitaiso sveikata ir man nebereikia kęsti Keitės, vilkinčios tą savo rožinę flanelinę pižamą su pernelyg daug kiškučių. Paskambinu mamai į Džordžijos valstiją pasiteirauti, kaip sekasi, taip pat tikėdamasi, kad ji man palinkės sėkmingai išlaikyti egzaminus. Mama vėl ima ūžti man ausis apie naujausią, bet rizikingą savo verslą, būtent žvakių liejimą, – mano mama nuolat mėgina vis naujas verslo rūšis. Tiesą sakant, ji nuobodžiauja ir tenori kaip nors prastumti laiką, bet vis tiek tikisi vieną gražią dieną rasti aukso gyslą. Kitą savaitę jau imsis ko nors kito. Neramu man dėl jos. Tikiuosi, neužstatė namo norėdama gauti lėšų naujausiam verslo planui įgyvendinti. Taip pat viliuosi, kad dabar, kai manęs ten nėra, Bobas, – nors gerokai už mamą vyresnis, bet visai neseniai tapęs jos vyru, – ją prižiūrės. Atrodo, jis gerokai didesnis realistas už Trečiąjį Vyrą.

– Kaip tau sekasi, Ana?

Akimirksnį dvejoju, todėl mama suklūsta.

– Gerai.

– Ana? Ar susipažinai su kokiu nors vaikinu?

Čia tai bent… Ir kaip ji atspėjo? Mamos balse aiškiai girdžiu jaudulio gaidelę.

– Ne, mama, su niekuo aš nesusipažinau. Jei taip būtų, tu pirma sužinotum.

– Ana, aukseli, turėtum dažniau kur nors nueiti. Man dėl tavęs neramu.

– Mama, aš puikiai gyvenu. Kaip laikosi Bobas?

Kaip visada geriausia taktika – nukreipti dėmesį.

Vakare dar paskambinu Rėjui, savo įtėviui, mamos Antrajam Vyrui, žmogui, kurį laikau savo tėvu ir kurio pavardę turiu. Mudviejų pokalbis trunka neilgai. Tiesą sakant, tai net ne pokalbis, o veikiau nesibaigiantis įtėvio mykimas, kuriuo jis atsako į švelnų mano kalbinimą. Rėjus tylenis. Bet jis tebėra gyvas ir tebežiūri per televizorių europietišką futbolą (o kai nežiūri, eina žaisti boulingo, meškerioti su musele arba gamina baldus). Rėjus puikus stalius – štai kodėl atskiriu tinkuotojo trintuvą nuo rankinio pjūklo. Rodos, jam sekasi gerai.

PENKTADIENIUI BAIGIANTIS IR MUDVIEMsu Keite tariantis, kaip praleisti vakarą, – mat norime truputį atsipūsti nuo mokslų, darbo ir studentų laikraščių, – kažkas paskambina į duris. Spausdamas rankoje butelį šampano, prie mūsų buto durų stovi geras mano bičiulis Chosė.

– Chosė! Malonu tave matyti! – Sveikindamasi skubriai jį apkabinu. – Užeik.

Vos atvykusi į Vašingtono valstybinį universitetą, dar visiškai sutrikusi ir vieniša, pirmiausia susipažinau ne su kuo kitu, o su Chosė. Tą dieną abu supratome esantys giminingos sielos ir nuo to laiko esame bičiuliai. Mudviejų ne tik humoro jausmas panašus – išsiaiškinome, kad Rėjus ir Chosė vyresnysis kartu tarnavo viename kariuomenės dalinyje. Taigi mūsų tėvai irgi tapo gerais draugais.

Chosė siekia inžinieriaus diplomo ir yra pirmasis iš giminės įstojęs į koledžą. Jis tikrai turi košės galvoje, bet tikroji jo aistra yra fotografija. Chosė geba pagauti gerą kadrą.

– Turiu naujienų, – pareiškia jis plačiai šypsodamasis, o tamsios akys tviskėte tviska.

– Žinau aš tą tavo naujieną: dar savaitę nebūsi išspirtas iš universiteto, – pasišaipau ir jis juokais perveria mane rūsčiu žvilgsniu.

– Ateinantį mėnesį Portlando aikštės galerijoje bus eksponuojamos mano nuotraukos.

– Nuostabu, sveikinu!

Džiaugdamasi dar kartą apkabinu Chosė. Keitė taip pat maloniai jam nusišypso.

– Kad tave kur, Chosė! Turiu paskelbti šitą naujieną laikrašty. Tik to man ir trūko – nenumatytų redakcinių keitimų penktadienio vakarą.

Keitė dedasi suirzusi.

– Atšvęskim. Norėčiau, kad ateitum į parodos atidarymą. – Chosė įbeda į mane akis ir aš nuraustu. – Žinoma, kviečiu jus abi, – priduria jis, nervingai žvilgtelėjęs į Keitę.

Mudu su Chosė esame geri draugai, bet žinau, kad giliai širdyje jis trokšta kai ko daugiau. Jis žavus ir linksmas, bet kaip vaikinas man netinkamas. Chosė man, galima sakyti, atstoja brolį, kurio niekada neturėjau. Ketrina dažnai patraukia mane per dantį, girdi, man trūksta geno, lemiančio stiprų poreikį turėti vaikiną, bet iš tiesų, nors viena mano asmenybės dalis ilgisi legendomis apipinto virpančių kelių pojūčio ir akimirkų, kai jauti gerklėje plakant širdį ir darosi net silpna iš jaudulio, kol kas nesutikau žmogaus, kuris… na, kuris mane trauktų.