Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Kartais svarstau, gal man kas ne taip. Galbūt per daug laiko leidau romantiškų literatūros herojų draugijoje, todėl mano idealai ir lūkesčiai dabar gerokai per dideli? Bet tikrame gyvenime niekas niekada nepaskatino manęs taip jaustis.

„Ir vis dėlto per pastarąsias kelias dienas viskas pasikeitė“, – nelauktai ir vis dar nedrąsiai šnabžda man vidinis balsas. NE! Šią mintį tuoj pat nuveju šalin. Apie tai negalvosiu, po to skausmingai nemalonaus interviu – nieku gyvu. „Ar jūs gėjus, pone Grėjau?“ Prisiminusi šį klausimą net susiraukiu. Žinau, kad nuo to laiko sapnuoju jį beveik kasnakt, bet tie sapnai, be abejonės, tėra mėginimas apvalyti sąmonę nuo tos šlykščios patirties.

Žiūriu, kaip Chosė atkemša šampaną. Jis aukštas, mūvi džinsus ir vilki sportinius marškinėlius, plačiapetis ir raumeningas, įdegęs, tamsiaplaukis ir rudomis, kiaurai veriančiomis akimis. Taip, Chosė tikras saldainiukas, bet manau, kad mano siunčiamą žinią jis pagaliau ima suprasti: mudu tik draugai. Kamštis garsiai pokšteli, o Chosė pažvelgia aukštyn ir nusišypso.

ŠEŠTADIENIS PARDUOTUVĖJE – TIKRAS KOŠMARAS.Mus tiesiog apgula meistrai mėgėjai, norintys pagražinti namus. Ponui ir poniai Kleitonams, Džonui, Patrikui (jie taip pat čia dirba ne visą darbo dieną) ir man tenka atremti klientų šturmą. Bet apypiete pirkėjų sumažėja ir aš, atsisėdusi prie kasos aparato neatkreipdama niekieno dėmesio valgau bandelę, bet ponia Kleiton paprašo patikrinti kelis užsakymus. Susikaupusi imuosi šios užduoties, tikrinu numerius kataloge su prekėmis, kurių mums reikia ir kurias užsakėme, žvilgčioju tai į užsakymų knygą, tai į ekraną žiūrėdama, ar įrašai sutampa. Paskui, jau neatmenu kodėl, pakeliu galvą ir… pasijuntu sukaustyta įžūlaus pilkų akių žvilgsnio – Kristianas Grėjus stovi prie prekystalio ir dėbso.

Mane tuoj ištiks širdies smūgis.

– Panele Stil! Koks malonus netikėtumas.

Jo žvilgsnis įdėmus ir skvarbus.

Kas per šlamštas! Po galais, ką jis čia veikia, iš pažiūros toks nusiteikęs poilsiauti, susitaršiusiais plaukais, su gelsvai rusvu storų siūlų nertiniu, džinsais ir žygio batais? Rodos, iš nuostabos net išsižioju, be to, nė nenutuokiu, kur dingo mano protas ir balsas.

– Pone Grėjau… – sušnabždu, mat suregzti ko nors daugiau tiesiog neįstengiu.

Grėjus vos pastebimai šypsosi, o akys spinduliuoja linksmumą, tarsi jis džiūgautų dėl kažkokio jam vienam suprantamo pokšto.

– Kaip tik buvau netoliese, – lyg ir pasiteisina. – Man reikia šį bei tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti, panele Stil.

Jo balsas šiltas ir klampus nelyginant besilydantis juodasis šokoladas su karameliniu įdaru ar… kažkuo panašiu.

Papurtau galvą, kad atitokčiau. Širdis daužosi kaip pašėlusi, be to, nuo įdėmaus jo žvilgsnio kažkodėl tirštai raustu. Išvydusi jį stovint priešais, visai suglumau. Atmintyje išlikęs Grėjaus paveikslas toli gražu nebuvo tikroviškas. Jis ne tik dailus, jis – vyriško grožio etalonas, toks, kad žado netektum, ir jis stovi čia. Čia, Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Nagi, atsipeikėk. Pagaliau mąstymo funkcija man grįžta, ryšys tarp smegenų ir viso kūno atsinaujina.

– Ana. Mano vardas Ana, – tyliai sakau. – Kuo galiu jums padėti, pone Grėjau?

Jis nusišypso ir man vėl pasirodo, kad žino kažkokią didelę paslaptį. Tai labai trikdo. Giliai įkvėpusi imuosi vaidinti profesionalę, dirbančią čia jau daug metų. Sugebėsiu.

– Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmiausia reikia kabelių, – tyliai ir ramiai, bet kartu ir linksmai sako Grėjus.

Kabelių?

– Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad parodyčiau? – drebančiu balsu tyliai klausiu.

Susiimk, Stil.

Grėjus truputį susiraukia ir tos raukšlės sudarko šiaip dailią jo kaktą.

– Prašyčiau. Parodykite man juos, panele Stil, – paprašo.

Išėjusi iš už prekystalio deduosi nerūpestinga, o iš tiesų kaip įmanydama stengiuosi, kad nesusipintų kojos – mat jos staiga pasidarė netvirtos ir ėmė linkti per kelius. Labai džiaugiuosi šiandien rytą apsimovusi geriausius džinsus.

– Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aštuntoje eilėje, – šiek tiek per linksmai sakau.

Pakeliu akis į Grėjų ir iš karto dėl to pasigailiu. Po perkūnais, koks jis gražus…

– Prašom parodyti, seksiu paskui jus, – sumurma jis mostelėdamas išpuoselėta ranka ilgais pirštais.

Dusinama savo širdies, – mat ši tvinksi gerklėje ir mėgina iššokti pro burną, – vienu taku tarp lentynų patraukiu prie elektros prekių skyriaus. Ką jis veikia Portlande? Ko atėjo į Kleitono ūkinių prekių parduotuvę? O tuomet mažytėje, nepakankamai naudojamoje smegenų dalyje, tikriausiai pailgosiose smegenyse, netoli pasąmonės, kyla mintis: „Jis čia atvažiavo į tave pažiūrėti.“ Nesąmonė! Šią mintį iš karto atmetu. Kam šiam gražiam, įtakingam, rafinuotų manierų vyrui į mane žiūrėti? Mintis absurdiška, tad išmetu ją iš galvos.

– Atvykote į Portlandą verslo reikalais? – pasiteirauju, bet pernelyg spigiu balsu, tarsi būčiau durimis prisivėrusi pirštą ar panašiai. Prakeikimas! Nepamesk galvos, Ana!

– Lankausi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Jis Vankuveryje. Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyrimus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra, – dalykiškai paaiškina jis.

„Matai? Jis čia visai ne tavęs ieškoti“, – garsiai, išdidžiai ir piktai pasišaipo iš manęs vidinis balsas. Nuo tokių paikų ir pretenzingų savo minčių smarkiai išraustu.

– Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis? – trukteliu per dantį Grėjų.

– Kažkas panašaus, – pripažįsta jis, kilsteli lūpų kampučius ir veide tvyksteli santūri šypsenėlė.

Jo dėmesys nukrypsta į kabelius, kuriais prekiaujame Kleitono parduotuvėje. Dėl Dievo, ką jis su tais kabeliais veiks? Niekaip negaliu įsivaizduoti jo meistraujančio. Kai Grėjus pirštais braukia per įvairių kabelių pakuotes, nežinia kodėl turiu nukreipti žvilgsnį. Pasilenkęs jis išsirenka vieną pakuotę.

– Šitie bus kaip tik, – mįslingai šypsodamasis pareiškia.

– Pageidausite dar ko nors?

– Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos.

Apsauginės dažymo juostos?

– Remontuojate būstą? – išsprūsta man, nes laiku neprikandu liežuvio. Jis, žinoma, samdo meistrus arba turi žmones, kurie rūpinasi jo namų įrengimu.

– Ne, neremontuoju, – tuoj pat atsako jis, paskui atsainiai šypteli ir mane apninka šiurpus jausmas, kad tyčiojasi.

Ar aš tokia juokinga? O gal juokingai atrodau?

– Prašyčiau čionai, – susidrovėjusi burbteliu. – Apsauginės dažymo juostos dekoravimo skyriuje.

Grįžteliu per petį – jis seka iš paskos.

– Ar ilgai čia dirbate? – įbedęs į mane įdėmų žvilgsnį, tyliai klausia Grėjus.

Nuraustu kaip žarija. Po galais, kodėl šis vyras mane taip veikia? Jaučiuosi tarsi keturiolikmetė – kaip visada netašyta ir ne savo vietoje. Ramiai, Stil!

– Ketverius metus, – pralemenu mudviem pasiekus tikslą.

Norėdama nukreipti savo dėmesį kitur, pasilenkusi paimu du skirtingo pločio apsauginės dažymo juostos ritinėlius – kitokių nė neturime.

– Paimsiu šitą, – sušnabžda Grėjus rodydamas į platesnį, tą jam ir paduodu. Mudviejų pirštai trumpai susiliečia ir vėl trenkia ta srovė, tarsi būčiau prisilietusi prie atvirų elektros laidų. Pajuntu ją skverbiantis į tamsos gaubiamas, neatrastas kūno vietas kažkur pilvo gelmėse ir nejučia aikteliu. Iš paskutiniųjų laikausi ant kojų.