Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Gal reikia dar ko nors? – teiraujuosi dusliai ir vos kvėpuodama.

Jo akys truputėlį išsiplečia.

– Manau, dar reikėtų virvės. – Jo balsas irgi duslus.

– Prašom čia.

Nuleidusi galvą ir taip slėpdama vėl išmušusį raudonį, žengiu prie reikiamos lentynos.

– Kokios virvės pageidaujate? Turime sintetinių ir natūralių plaušų virvių… špagato… storų trosų…

Pamačiusi jo išraišką ir besiniaukiantį žvilgsnį nutylu. Po perkūnais…

– Prašom keturis su puse metro natūralių plaušų virvės.

Paskubomis, virpančiais pirštais dėdama virvę prie pritaisytos matuoklės ir kiekvieną akimirką jusdama svilinantį pilkų akių žvilgsnį, pamatuoju puspenkto metro. Pakelti akių į jį nedrįstu. Jėzau, ar galėčiau dar labiau drovėtis? Iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukusi firminį „Stanley“ peilį, nupjaunu virvę, tvarkingai susuku ir surišu slankiuoju mazgu. Per stebuklą nenusirėžiu piršto.

– Ar buvote skautė? – klausia Grėjus, o jo putlokos, juslingos lūpos virpteli nuo tramdomos, bet linksmos šypsenos. Nežiūrėk jam į burną!

– Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone Grėjau.

Jis kilsteli antakius.

– O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas, Anastazija? – vėl mįslingai šypsodamasis švelniai klausia.

Netekusi žado įsistebeiliju į jį. Stoviu ant tektoninių plokščių. „Nepraskysk, Ana“, – priklaupusi ant vieno kelio maldauja iškankinta mano pasąmonė.

– Knygos, – sušnabždu, bet vidinis balsas šaukte šaukia: „Tu! Tu esi mėgstamiausias mano užsiėmimas!“ Susigėdusi, kad pasąmonėje kirba man visiškai nebūdingos mintys, akimirksniu ją nutildau.

– Kokios?

Grėjus pakreipia galvą. Kodėl jam taip įdomu?

– Na, kaip čia pasakius… Įprastos. Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų kūriniai.

Ilgu smiliumi ir nykščiu jis brauko sau per smakrą mąstydamas, ką atsakyti. O gal tiesiog klaikiai nuobodžiauja ir mėgina tai nuslėpti?

– Ar pirksite dar ką nors?

Turiu šnekėti apie ką nors kita – tie veidą liečiantys pirštai per daug jaudina.

– Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti?

Ką aš galėčiau patarti? Juk net nežinau, ką ruošiesi daryti!

– Meistrui mėgėjui?

Grėjus linkteli, o jo akys spindi ir linksmai, ir kažin kaip nepadoriai. Vėl nuraustu ir mano žvilgsnis nukrypsta į prigludusius jo džinsus.

– Kombinezoną, – pasiūlau ir susivokiu, kad jau lioviausi skrupulingai sverti kiekvieną žodį.

Dar labiau pralinksmėjęs, jis kilsteli antakį.

– Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti drabužių, tiesa? – Neryžtingai mosteliu į jo džinsus.

– Galiu ir nusirengti, – kreivai šypteli jis.

– Hm…

Pajuntu vėl kaistant skruostus. Tikriausiai jie tokios pat spalvos kaip Komunistų manifestas. Prikąsk liežuvį. Užsičiaupk. TUOJ PAT.

– Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių, – ramiai pareiškia jis.

Mėginu vyti šalin staiga iškilusį džinsus nusimovusio Grėjaus vaizdinį.

– Dar ko nors? – pernelyg spigiai klausiu duodama jam mėlyną kombinezoną.

Klausimą Grėjus praleidžia pro ausis.

– Kaip sekasi rašyti straipsnį?

Pagaliau jis uždavė man lengvą klausimą, be jokių slaptų užuominų ir trikdančių dviprasmybių… klausimą, į kurį galiu atsakyti. Įsitveriu jo abiem rankomis tarsi gelbėjimosi rato ir nusprendžiu sakyti tiesą.

– Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti to interviu. – Jaučiuosi tarsi įkvėpusi tyro oro: pagaliau radome normalią pokalbio temą. – Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių jūsų nuotraukų.

– Kokių nuotraukų ji norėtų?

Tiek to. Šį kartą pati išprovokavau tokį atsakymą. Papurtau galvą, nes nenutuokiu, ko Keitei reikėtų.

– Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj…

– Sutiktumėte nusifotografuoti?

Mano balsas vėl aukštas, spigus. Jei pavyks susitarti dėl fotografavimosi, Keitė bus devintame danguje. „O tu rytoj vėl galėsi jį pamatyti“, – gundomai sušnabžda balsas iš tamsiosios smegenų gelmės. Šią mintį iš karto nuveju – juk tai tiesiog kvaila ir juokinga…

– Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti fotografą.

Aš tokia patenkinta, kad plačiai jam nusišypsau. Grėjaus lūpos prasiskiria, lyg ketintų staiga giliai įkvėpti, ir jis kelis kartus sumirksi. Nežinia kodėl, bet menką sekundės dalį atrodo sutrikęs, Žemės ašis truputėlį pasvyra ir tektoninės plokštės vėl pasislenka.

Dieve mano… Tas sutrikusio Kristiano Grėjaus žvilgsnis…

– Praneškite man apie rytojaus planus. – Iš užpakalinės džinsų kišenės jis išsitraukia piniginę. – Štai mano vizitinė. Joje yra mobiliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš dešimtą, paskambintumėte.

– Sutarta.

Nusišypsau jam. Keitė paklaiks iš džiaugsmo.

– Ana!

Nežinia iš kur staiga išdygęs, kitame tako tarp lentynų gale stovi Polas. Jaunesnysis pono Kleitono brolis. Girdėjau, kad grįžo namo iš Prinstono, bet nesitikėjau šiandien pamatyti jo parduotuvėje.

– Hm… minutėlei atsiprašysiu jūsų, pone Grėjau.

Nusisuku nuo jo ir Grėjus susiraukia.

Mudu su Polu visuomet buvome geri bičiuliai, ir šiomis keistomis akimirkomis, kurias leidžiu su turtingu, įtakingu, stulbinamai, tiesiog neįtikėtinai patraukliu kontrolės maniaku Grėjumi, gera šnektelėti su normaliu žmogumi. Polas nustebina mane stipriai suspausdamas glėbyje.

– Ana, sveika, kaip malonu tave matyti! – jausmingai sušunka jis.

– Labas, Polai, kaip sekasi? Grįžai namo švęsti brolio gimtadienio?

– Aha. Gražiai atrodai, Ana, išties puikiai.

Atšlijęs Polas atidžiai mane nužvelgia ir nusišypso. Paskui paleidžia iš glėbio, bet tebelaiko apkabinęs per pečius, lyg jam priklausyčiau. Iš nesmagumo imu mindžikuoti. Malonu matyti Polą, bet jis visada elgiasi pernelyg familiariai.

Pakeliu akis į Kristianą Grėjų, kuris stebi mudu tarsi vanagas: akys primerktos ir mąslios, lūpos stipriai sučiauptos, sustingusios. Prieš kelias akimirkas buvęs keistai dėmesingas klientas, staiga jis tapo visai kitu žmogumi – šaltu ir svetimu.

– Polai, aš turiu klientą. Turėtum su juo susipažinti, – sakau mėgindama išsklaidyti priešiškumą Grėjaus veide.

Nusitempiu Polą prie Grėjaus ketindama juodu supažindinti ir abu vyrai tiriamai vienas kitą nužvelgia. Atmosfera staiga tampa arktinė.

– Hm… Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės savininko brolis. – Nors pati nesuvokiu kodėl, pajuntu turinti viską paaiškinti išsamiau. – Su Polu susipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors susitinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur studijuoja verslo administravimą, – imu paikai tarškėti.

Tuoj pat liaukis!

– Pone Kleitonai… – nutaisęs neperprantamą veidą, Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti.

– Pone Grėjau… – Polas ją paspaudžia. – Pala, ar tik jūs – ne Kristianas Grėjus ? Ne iš Grėjaus įmonių holdingo?

Pakanka sekundės dalelytės, kad ką tik atšiaurų buvusį Polą apimtų pagarbi baimė. Grėjus mandagiai šypteli, bet jo akys lieka šaltos kaip ledas.

– Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo nors naudingas?