Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Pakaks sėdėti, – vėl įsikiša Keitė. – Gal galėtumėte atsistoti, pone Grėjau? – paprašo.

Jis atsistoja ir Trevisas prišoka patraukti krėslo. Chosė „Nikon“ fotoaparato užraktas vėl ima spragsėti.

– Manau, pakaks, – po penkių minučių pareiškia Chosė.

– Puiku, – linkteli Keitė. – Dar kartą dėkoju, pone Grėjau.

Ir ji, ir Chosė paspaudžia Grėjui ranką.

– Nekantrauju perskaityti straipsnį, panele Kavanag, – tyliai sako Grėjus ir atsisuka į mane, stovinčią prie durų. – Ar galėtumėte trumpam paėjėti su manimi, panele Stil? – paprašo.

– Žinoma, – atsakau visiškai suglumusi.

Nerimaudama žvilgteliu į Keitę, bet ji tik gūžteli pečiais. Atkreipiu dėmesį į rūstų jai už nugaros stovinčio Chosė žvilgsnį.

– Likit sveiki, – atsisveikina Grėjus, atidaro duris ir žingteli į šalį praleisti manęs.

Kad mane kur… Ką visa tai reiškia? Ko jis nori? Viešbučio koridoriuje stabteliu ir susijaudinusi palaukiu, kol iš kambario išeis Grėjus, lydimas pono ežiuko tamsiu kostiumu.

– Pasikviesiu jus, Teilorai, – šnipšteli jis ežiukui.

Teiloras apsisukęs nužingsniuoja koridoriumi, o Grėjus vėl nukreipia deginančias pilkas akis į mane. Mėšlas… Ar aš ką ne taip padariau?

– Svarsčiau, ar nesutiktumėte šįryt išgerti su manimi kavos.

Širdis vėl ima daužytis gerklėje. Pasimatymas? Kristianas Grėjus kviečia mane į pasimatymą? „Jis teiraujasi, ar norėtum kavos. Gal mano, kad tebesi apsnūdusi?“ – apsimestinai graudžiai prabyla pasąmonė, vėl nusiteikusi iš manęs tyčiotis. Krenkšteliu mėgindama susitvardyti.

– Turiu visus parvežti namo, – atsakau lyg ir teisindamasi, grąžydama rankas.

– Teilorai! – šūkteli jis, kad aš net krūpteliu.

Teiloras koridoriuje apsisuka ir grįžta prie mudviejų.

– Ar jie gyvena universiteto miestelyje? – švelniai ir reikliai klausia Grėjus.

Priblokšta, praradusi žadą, aš tik linkteliu.

– Teiloras juos parveš. Jis mano vairuotojas. Turime erdvų visureigį, tad jis galės paimti ir įrangą.

– Ko pageidaujate, pone Grėjau? – priėjęs prie mūsų lyg niekur nieko klausia Teiloras.

– Ar galėtumėte parvežti fotografą, jo padėjėją ir panelę Kavanag namo?

– Žinoma, sere, – atsako jis.

– Na štai. Ar dabar galite išgerti su manimi kavos?

Grėjus nusišypso taip, tarsi viskas jau būtų sutarta.

Suraukiu antakius.

– Na… pone Grėjau… tai tikrai… Klausykit, Teilorui visai nebūtina vežti jų namo. – Žvilgteliu į Teilorą, kuris stovi kaip stulpas, abejingas. – Jei minutėlę palauktumėte, apsikeisčiau su Keite automobiliais.

Grėjaus veide nušvinta akinanti, atvira, nuoširdi, nuostabi, baltus dantis parodanti šypsena. Viešpatie… Jis man atidaro apartamentų duris. Paskubomis praėjusi pro jį, žengiu į kambarį ir randu Ketriną, apie kažką labai rimtai diskutuojančią su Chosė.

– Ana, manau, tu jam tikrai patinki, – tiesiai pareiškia ji. Chosė nepritardamas piktai į mane dėbteli. – Bet aš juo nepasitikiu, – priduria Keitė.

Kilsteliu ranką tikėdamasi, kad ji nutils. Turbūt įvyksta stebuklas, nes ji taip ir padaro.

– Keite, jei paimtum mano Vandą, ar aš galėčiau paimti tavo automobilį?

– Kodėl?

– Kristianas Grėjus pakvietė mane kavos.

Ji net išsižioja. Netekusi žado Keitė! Pasimėgauju šia akimirka. Ji čiumpa mane už rankos ir nusitempia į apartamentų miegamąjį šalia svetainės.

– Ana, jis kažkoks… – susirūpinusi sako Keitė. – Sutinku, Grėjus žavus, bet atrodo, kad ir pavojingas. Ypač tokiai merginai kaip tu.

– Kodėl ypač tokiai kaip aš? Ką turi galvoje? – įsižeidusi pareikalauju paaiškinimo.

– Tokiai nepatyrusiai kaip tu, Ana. Juk supranti, ką turiu omenyje, – truputį suirzusi atšauna Keitė.

Nuraustu.

– Keite, mes tik išgersim kavos. Šią savaitę man prasideda egzaminai, turiu mokytis, tad ilgai neužtruksiu.

Ji papučia lūpas, tarsi svarstydama mano prašymą. Galų gale, gerai paieškojusi, ištraukia iš kišenės automobilio raktelius ir paduoda man. Aš jai atiduodu savuosius.

– Iki greito. Bet ilgai neužsibūk, nes atsiųsiu policiją ir ugniagesių gelbėtojų brigadą.

– Ačiū.

Apkabinu ją.

Išėjusi iš apartamentų, Kristianą Grėjų randu atsirėmusį į sieną ir laukiantį manęs – tikras modelis, pozuojantis iliustruotam didelio tiražo žurnalui apie visuomenės grietinėlę.

– Gerai, eime kavos, – išraudusi kaip žarija tyliai sakau.

Jis nusišypso.

– Tik po jūsų, panele Stil.

Jis atsitiesia ir rankos mostu parodo man, kad eičiau pirma. Žingsniuoju per koridorių virpančiais keliais, apimta jaudulio, neritmingai ir neramiai gerklėje tvaksinčia širdimi. Netrukus gersiu kavą su Kristianu Grėjumi, tik aš… nepakenčiu kavos.

Plačiu viešbučio koridoriumi mudu nueiname prie liftų. Ką turėčiau jam pasakyti? Suvokus, kas čia iš tiesų vyksta, mano smegenys sustingsta tarsi paralyžiuotos. Apie ką mes kalbėsimės? Dėl Dievo meilės, kas mane su tuo žmogumi sieja? Švelnus, šiltas jo balsas staiga išblaško apnikusias mintis.

– Ar seniai pažįstate Ketriną Kavanag?

O, iš pradžių – visiškai lengvas klausimas.

– Nuo pat pirmo kurso. Ji gera mano draugė.

– Aaa… – tarsteli jis, taip ir neatskleisdamas, kodėl to klausia. Kažin, apie ką galvoja?

Mudviem priėjus prie liftų, Grėjus paspaudžia iškvietimo mygtuką ir beveik iš karto dzingteli skambutis. Durys atsislenka ir mudu kabinoje pamatome aistringai besiglėbesčiuojančią jaunuolių porelę. Netikėtai užklupti ir sutrikę, jie staiga atšlyja vienas nuo kito ir susigėdę įbeda žvilgsnius kuris kur, tik ne ten, kur stovime mes. Mudu su Grėjumi įlipame į liftą.

Kaip įmanydama stengiuosi ramintis, tad įsistebeiliju į grindis, nors ir jaučiu, kad kaista skruostai. Kai kilstelėjusi blakstienas vogčia žvilgteliu į Grėjų, jo veide pamatau lyg ir šiokią tokią šypsenėlę, bet ar tikrai – labai sunku pasakyti. Jaunoji porelė neprataria nė žodžio, todėl į pirmą aukštą leidžiamės gaubiami nejaukios tylos. Lifte šį kartą net neskamba rami prislopinta muzika, kuri galėtų šiek tiek prablaškyti.

Durys atsidaro ir Grėjus mane nustebina: paima už rankos ir tvirtai suspaudžia ilgais vėsiais pirštais. Vėl pajuntu tą keistą kūną perliejančią srovę ir širdis ima daužytis dar smarkiau. Jam vedantis mane iš lifto, už nugaros išgirstame tramdomą paskui mus išeinančios porelės kikenimą. Grėjus šypteli.

– Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones?.. – suburba jis.

Per erdvų, žmonių pilną viešbučio vestibiulį traukiame prie įėjimo, tačiau sukamąsias duris Grėjus aplenkia ir man dingteli: ar tik ne dėl to, kad nenori paleisti mano rankos?

Šiandien gegužės sekmadienis, oras maloniai šiltas. Šviečia saulė, transporto srautas gerokai sumenkęs. Pasukęs kairėn, Grėjus žingsniuoja iki gatvės kampo, o tuomet laukiame, kol pėstiesiems užsidegs žalias signalas. Jis tebelaiko mane už rankos. Aš gatvėje ir Kristianas Grėjus laiko mane už rankos. Dar niekas niekada nelaikė manęs už rankos. Man svaigsta galva, o visas kūnas lengvai nutirpęs. Stengiuosi susilaikyti, kad kaip kokia kvaiša staiga neišsišiepčiau iki ausų. „Tvardykis, Ana“, – maldauja manęs pasąmonė. Įsižiebia žalias žmogeliukas ir mudu traukiame toliau.

Perėję keturias sankryžas, pasiekiame Portlando kavos namus, ir tik tuomet Grėjus paleidžia mano ranką, kad palaikytų duris.