Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Mano mama nuostabi. Nepagydoma romantikė. Gyvena jau su ketvirtu vyru.

Kristianas nustebęs kilsteli antakius.

– Aš jos ilgiuosi, – plepu toliau. – Dabar ji turi Bobą. Tikiuosi, kad jis mamą prižiūrės ir paguos, kai žlugs jos lengvabūdiški verslo planai.

Švelniai nusišypsau. Jau taip seniai nemačiau mamos. Kristianas atidžiai mane stebi, kartais išgeria gurkšnelį kavos. Man tikrai nederėtų žiūrėti į jo burną. Tas vaizdas mane jaudina.

– Ar gerai sutariate su įtėviu?

– Žinoma. Užaugau su juo. Jis man kaip tėvas, kito neturėjau.

– O koks jis žmogus?

– Rėjus? Jis… mažakalbis.

– Tik tiek? – nusistebi Grėjus.

Gūžteliu pečiais. O ko Grėjus tikisi? Išgirsti visą mano gyvenimo istoriją?

– Toks pat mažakalbis kaip ir jo įdukra? – pamėgina mane išprovokuoti.

Vos susilaikau nervingai į jį nedėbtelėjusi.

– Jis mėgsta futbolą – ypač europietišką, – boulingą, meškerioti su musele ir gaminti baldus. Jis stalius. Anksčiau tarnavo kariuomenėje.

– Jūs gyvenote su juo?

– Taip. Kai man buvo penkiolika, mama susipažino su Trečiuoju Vyru. Aš pasilikau su Rėjumi.

Jis susiraukia lyg nieko nesuprasdamas.

– Nenorėjote gyventi su mama? – klausia.

Tai tikrai ne jo reikalas.

– Trečiasis Vyras gyveno Teksase. O mano namai buvo Monteseine. Be to… mama buvo ką tik ištekėjusi, juk pats suprantate…

Liaujuosi pasakojusi. Mama apie Trečiąjį Vyrą niekada nekalba. Ko Grėjus siekia klausinėdamas tokių dalykų? Tai ne jo reikalas. Tas žaidimas žaidžiamas dviese.

– Papasakokite man apie savo tėvus, – paprašau.

Grėjus gūžteli.

– Mano tėtis teisininkas, mama – vaikų gydytoja. Jie gyvena Siatle.

Aha… Vadinasi, augant jam nieko netrūko. Mane domina ši gyvenime daug pasiekusi pora, įsivaikinusi tris vaikus, iš kurių vienas, išaugęs į gražuolį vyrą, žengia į verslo pasaulį ir savarankiškai jį užkariauja. Kas suformavo tokį jo charakterį? Šeima turėtų juo didžiuotis.

– Ką veikia jūsų brolis ir sesuo?

– Eliotas turi statybų verslą, o mano mažoji sesutė Paryžiuje mokosi kulinarijos meno iš kažkokio garsaus prancūzų virtuvės šefo.

Grėjus suirzta, jo žvilgsnis apsiblausia. Nenori kalbėti nei apie savo šeimą, nei apie save.

– Girdėjau, kad Paryžius žavingas, – tyliai sakau.

Kodėl jis nenori kalbėti apie savo šeimą? Ar todėl, kad buvo įsūnytas?

– Taip, gražus miestas. Ar kada nors buvote? – susidomi Grėjus, akimirksniu pamiršęs susierzinimą.

– Iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies niekada nebuvau kojos iškėlusi.

Taigi, mudu vėl grįžome prie bendrų temų. Ką jis slepia?

– Norėtumėte nuvykti?

– Į Paryžių?! – spigiai šūkteliu. Tie žodžiai mane sujaudina: kas gi nenorėtų vykti į Paryžių? – Žinoma, – prisipažįstu. – Bet iš tiesų labiausiai norėčiau apsilankyti Anglijoje.

Pakreipęs galvą, jis smiliumi persibraukia per apatinę lūpą…

Kad mane kur…

– Kodėl?

Kelis kartus neramiai sumirksiu. Susikaupk, Stil.

– Nes tai Šekspyro, Džeinės Osten, seserų Brončių ir Tomo Hardžio tėvynė. Norėčiau pamatyti vietas, įkvėpusias šiuos žmones parašyti tokias nuostabias knygas.

Šnekos apie garsius rašytojus primena, kad turėčiau mokytis. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį.

– Aš jau eisiu. Turiu mokytis.

– Rengtis egzaminams?

– Taip. Jie prasideda antradienį.

– Kur panelės Kavanag automobilis?

– Viešbučio aikštelėje.

– Palydėsiu jus.

– Ačiū už arbatą, pone Grėjau.

Jis vėl keistai nusišypso, tarsi norėdamas pasakyti, kad saugo neįsivaizduojamai didelę paslaptį.

– Nėra už ką, Anastazija. Man buvo malonu. Eime, – tiesdamas man ranką, įsakmiai sako Grėjus. Suglumusi suspaudžiu ją ir paskui jį išeinu iš Kavos namų.

Mudu pėdiname atgal į viešbutį, sakyčiau, gaubiami malonios tylos. Grėjus atrodo ramus ir susikaupęs kaip visada. O aš iš paskutiniųjų mėginu įvertinti rytinį mūsų pasisėdėjimą prie kavos. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau dalyvavusi pokalbyje dėl darbo, tik nenutuokiu dėl kokio.

– Ar visada mūvite džinsus? – nei iš šio, nei iš to klausia jis.

– Dažniausiai.

Grėjus linkteli. Grįžtame prie sankryžos, už kurios įsikūręs viešbutis. Aš įtemptai ir karštligiškai mąstau. Koks keistas klausimas… Be to, suvokiu, kad laiko, kurį praleisime kartu, liko visai nedaug. Viskas. Mūsų susitikimas baigtas, ir suprantu, kad aš jį sugadinau. Gal jis ką nors turi.

– Ar turite merginą? – lepteliu.

Po perkūnais – ar ką tik taip ir pasakiau?

Grėjaus lūpas iškreipia šypsenėlė ir jis, palenkęs galvą, perveria mane žvilgsniu.

– Ne, Anastazija. Draugauti su mergina – ne man, – tyliai sako jis.

Bet… ką tai reiškia? Jis ne gėjus. O gal vis dėlto gėjus?! Matyt, duodamas interviu, man melavo. Kelias akimirkas dar tikiuosi jo paaiškinimo, kokios nors užuominos, padėsiančios suprasti šį paslaptingą teiginį, bet Grėjus neprataria nė žodžio. Turiu eiti sau. Privalau pamėginti iš naujo surikiuoti mintis. Man reikia pabėgti nuo jo. Žengiu pirmyn, klupteliu ir stačia galva griūvu ant važiuojamosios kelio dalies.

– Po velnių, Ana! – rikteli Grėjus. Ir taip stipriai trūkteli mane už rankos, kurią laikė suspaudęs, kad griūvu į kitą pusę, tiesiai ant jo, ir tą pačią akimirką, vos nekliudydamas manęs, pro šalį prašvilpia dviratininkas, vienos krypties gatve lekiantis prieš eismą.

Viskas įvyksta taip greitai – vieną akimirką griūvu į gatvę, o kitą atsiduriu prie krūtinės mane spaudžiančio ir tvirtai laikančio Grėjaus glėbyje. Įkvepiu švara dvelkiančio, gaivaus jo kūno aromato. Grėjus kvepia ką tik išskalbtais ir išdžiovintais baltiniais ir kažkokiu brangiu tualetiniu vandeniu. Tas kvapas svaigina. Giliai jo įkvepiu.

– Ar jums nieko nenutiko? – pašnabždomis klausia jis.

Viena ranka apglėbęs ir spausdamas prie savęs, kitos pirštais jis braukia man per veidą, švelniai čiuopdamas ir tyrinėdamas. Nykščiu brūkšteli per apatinę lūpą ir ima alsuoti giliau. Jis žvelgia tiesiai man į akis ir aš išlaikau jo neramų, deginantį žvilgsnį kelias akimirkas, o gal ir visą amžinybę, bet… galų gale mano dėmesį patraukia nepaprastai graži jo burna. Ir pirmą kartą per dvidešimt vienus metus užsinoriu, kad vyras mane pabučiuotų. Trokštu justi, kaip jo lūpos liečia manąsias.

1 Supratai (isp.).

2 Neišverčiamas žodžių žaismas: angl. sugar – ir „cukrus“, ir „mieloji“. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)

KETVIRTAS SKYRIUS

„Po velnių, pabučiuok mane!“ – mintyse jo maldauju, bet pajudėti negaliu. Aš paralyžiuota keisto, nepažįstamo troškimo ir visiškai pakerėta jo. Spoksau į Kristiano Grėjaus burną tarsi užhipnotizuota, o jis žiūri žemyn į mane griežtu, neperprantamu žvilgsniu. Alsuoja greičiau nei paprastai, o aš išvis sulaikiusi kvėpavimą. Aš tavo glėbyje. Prašau, pabučiuok mane. Jis užsimerkia, giliai įkvepia ir tarsi atsakydamas į nebylų mano prašymą vos pastebimai papurto galvą. Tada, lyg būtų nustatęs sau naują tikslą ar ryžtingai apsisprendęs, vėl atsimerkia.

– Anastazija, turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vyras, – tyliai sako Grėjus.

Ką? Iš kur jis tai ištraukė? Tokius dalykus turėčiau spręsti tik aš. Susiraukiu – taip netikėtai atstumtai, man ima svaigti galva.