Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Mudvi su Keite keliamės į Siatlą. Keitės tėvai ten jai nupirko butą.

– Dios mío 3, kaip gerai kiti gyvena! Bet į mano parodą atvažiuosi?

– Žinoma, Chosė. Tavo parodos atidarymo nė už ką nepraleisčiau.

Nusišypsau, o jis apglėbia mane per liemenį ir priglaudžia.

– Man labai svarbu, kad tu ten būtum, Ana, – šnabžda Chosė man į ausį. – Gal dar vieną „Margaritą“?

– Chosė Luisai Rodrigesai, ar mėgini mane nugirdyti? Jei taip, tai tau, rodos, puikiai sekasi, – sukikenu. – Manau, geriau išgersiu alaus. Eisiu, atnešiu mums ąsotį.

– Atnešk dar išgerti, Ana! – garsiai šūkteli Keitė.

Keitė iš prigimties negreit apgirsta. Ji sėdi apkabinusi per pečius Levį – vieną iš mūsų kolegų anglų literatūros studentų ir pagrindinį studentų laikraščio fotografą. Levis jau liovėsi fotografavęs jį supančią visuotinę girtybę. Dabar jis neatitraukia akių nuo Keitės. O ji vilki puošnią trumpą liemenę, mūvi prigludusius džinsus, avi aukštakulnius, plaukus susikėlusi ir susirišusi, bet prie smilkinių kelios mielos garbanėlės išsprūdusios – žodžiu, žavinga kaip visada. Aš šiaip jau esu mergina, avinti medžiaginius sportbačius guminiais padais ir vilkinti sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, bet šiandien pasipuošiau dailiausiais savo džinsais. Išsivaduoju iš Chosė glėbio ir pakylu nuo stalelio.

Oi, oi… Man sukasi galva.

Tenka stvertis už kėdės atlošo. Vaišintis kokteiliais su tekila – nelabai gera mintis.

Nusigavusi prie baro nusprendžiu, kad jeigu jau atsistojau nuo kėdės, tai reikėtų užsukti į tualetą. Gerai sugalvojai, Ana. Svirduliuodama prasiskinu kelią per žmonių spūstį. Prie tualeto, žinoma, eilė, tačiau koridoriuje bent jau tylu ir vėsu. Kad nepabostų laukti, išsitraukiu mobilųjį. Hm… Kam aš paskutinį kartą skambinau? Chosė? Po Chosė rinktas nepažįstamas telefono numeris. Ak, taip! Grėjus – manau, tai jo numeris. Sukrizenu. Nenutuokiu, kelinta dabar valanda; galbūt jį prižadinsiu. Galbūt jis galės man paaiškinti, kodėl atsiuntė tas knygas ir paslaptingą žinutę. Jei nori, kad nelįsčiau į akis, pats turėtų palikti mane ramybėje. Nors ir apgirtusi, šiaip taip susilaikau neišsiviepusi ir spusteliu mygtuką „Skambinti“. Jis atsiliepia po antro signalo.

– Anastazija…

Mano skambutis Grėjų nustebina. Atvirai sakant, ir pati stebiuosi, kad jam skambinu. Paskui, nors ir gerokai apsvaigusi, susigriebiu: iš kur jis žino, kad tai aš?

– Kuriems galams atsiuntėte man knygas? – klausiu sunkiai, neaiškiai tardama žodžius.

– Anastazija, ar gerai jaučiatės? Jūsų balsas keistas, – staiga susirūpinęs sako Grėjus.

– Keista ne aš, o jūs.

Štai – prisisriaubiau, sukaupiau drąsą ir pasakiau!

– Anastazija, jūs gėrėte?

– O kas jums darbo?

– Man tik… smalsu. Kur esate?

– Bare.

– Kuriame? – Sakytum, Grėjus suirzęs.

– Viename Portlando bare.

– O kaip grįšite namo?

– Ką nors sugalvosiu.

Pokalbis klostosi visai ne taip, kaip tikėjausi.

– Kokiame jūs bare?

– Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai?

– Anastazija, kur jūs? Tuoj pat man pasakykite.

Jo tonas toks… toks diktatoriškas, kaip tikrų tikriausio kontrolės maniako. Staiga įsivaizduoju, kad jis senovinio kino teatro direktorius, mūvintis jojimo kelnes, rankoje laikantis seną megafoną ir botkotį. Sąmonėje iškilus šiam vaizdiniui garsiai nusijuokiu.

– Jūs toks… valdingas, – sakau nesitverdama juoku.

– Tai padėkite man, Ana. Kur, po velnių, esat?

Kristianas Grėjus mane keikia. Vėl sukikenu.

– Aš Portlande… Iš Siatlo – tolimas kelias.

– Kur Portlande?

– Labanakt, Kristianai.

– Ana!

Nutraukiu pokalbį. Cha! Nors apie knygas jis man nieko taip ir nepaaiškino. Susiraukiu. Misija nebaigta. Aš tikrai apgirtusi: su visomis eilėje laukiančiomis merginomis lėtai šlepsint tualeto link nemaloniai sukasi galva. Ką gi, pratybų tikslas buvo pasigerti. Man pavyko. Štai koks tai jausmas – tokios patirties tikriausiai neverta kartoti . Laukiančiųjų dar sumažėjo ir dabar – mano eilė. Įėjusi abejingai nužvelgiu plakatą ant tualeto durų, liaupsinantį saugaus sekso pranašumus. Po perkūnais, ar aš ką tik skambinau Kristianui Grėjui? Mėšlas. Suskamba telefonas ir aš pašoku. Iš netikėtumo net kvapą užgniaužia.

– Labas, – droviai atsiliepiu. Šito nesitikėjau.

– Atvažiuoju jūsų paimti, – pareiškia jis ir nutraukia pokalbį. Tik Kristianas Grėjus geba kalbėti taip ramiai ir kartu taip grėsmingai.

Kas per šlamštas! Pasitempiu aukštyn džinsus. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Atvažiuoja manęs paimti? Na jau ne! Tuoj vemsiu… ne… viskas gerai. Palauk. Jis tik knisa man protą. Juk nepasakiau, kur esu. Čia Grėjus manęs neras. Be to, kol atvažiuos iš Siatlo, užtruks kelias valandas ir mes jau būsime seniai išėję iš baro. Nusiplaunu rankas, veidrodyje apsižiūriu veidą. Atrodau įraudusi ir šiek tiek išsiblaškiusi. Hm… tekila veikia…

Rodos, visą amžinybę laukiu prie baro ąsočio alaus ir galų gale grįžtu prie stalelio.

– Taip ilgai užtrukai, – papriekaištauja man Keitė. – Kur buvai?

– Laukiau eilėje į tualetą.

Chosė ir Levis karštai diskutuoja apie mūsų miestelio beisbolo komandą. Trumpam nutilęs, Chosė mums visiems įpila alaus ir aš godžiai gurkšteliu.

– Žinai, Keite, gal išeisiu į lauką įkvėpti gryno oro.

– Ana, tu tiesiog nerandi sau vietos…

– Užtruksiu tik penkias minutes.

Vėl braunuosi per minią. Ima pykinti, nemaloniai svaigsta galva, be to, man sunku laikytis ant kojų. Sunkiau nei paprastai.

Atsidūrusi automobilių aikštelėje ir kvėpdama vėsų vakaro orą staiga suvokiu, kokia esu girta. Alkoholis paveikė regėjimą ir dabar iš tiesų dvejinasi akyse kaip senuose animaciniuose filmuose apie Tomą ir Džerį. Rodos, tuoj imsiu lupti ožius. Kodėl leidau sau taip nusitašyti?

– Ana, – klausia iš paskos atsekęs Chosė, – ar gerai jautiesi?

– Rodos, truputį padauginau.

Blausiai jam šypteliu.

– Ir aš, – niūriai tarsteli jis ir atidžiai pažvelgia į mane tamsiomis akimis. – Gal padėti? – pasiteirauja ir, priėjęs arčiau, mane apkabina.

– Chosė, man viskas gerai. Apsieisiu. – Gana vangiai mėginu jį atstumti.

– Ana, prašau… – šnabžda jis, dabar jau apglėbęs mane ir glausdamas arčiau.

– Ką darai, Chosė?

– Juk žinai, kad patinki man, Ana. Prašau…

Uždėjęs vieną ranką ant strėnų, jis tvirtai spaudžia mane prie savęs, o kitos pirštais suėmęs smakrą truputį atlošia galvą. Koks mėšlas… jis ketina mane pabučiuoti.

– Ne, Chosė, ne, liaukis.

Stumiu jį, bet Chosė kūnas – vientisa stangrių raumenų siena, tad negaliu jo net pajudinti. Jis panardina pirštus man į plaukus ir suėmęs tvirtai laiko galvą.

– Prašau tavęs, Ana, cariño 4, – prikišęs lūpas šnabžda Chosė.

Jis alsuoja negiliai, o jam iš burnos sklinda per daug salsvas – „Margaritos“ ir alaus – kvapas. Paskui švelniais bučiniais apiberia man smakrą ir kyla aukštyn, prie lūpų kampučio. Mane apima panika, pasijuntu visiškai girta ir nevaldanti padėties. Nuo to pojūčio net kvapą užima.

– Chosė, liaukis, – maldauju.

Aš to nenoriu. Tu mano draugas, o aš, rodos, tuoj vemsiu.

– Manau, dama pasakė „ne“, – tamsoje tyliai nuskamba balsas.

Mėšlų mėšlas! Kristianas Grėjus jau čia. Kaip jis taip greitai atlėkė? Chosė mane paleidžia.