Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Kvėpuokite, Anastazija, kvėpuokite. Dabar jus paleisiu ir galėsite eiti, – sušnabžda jis ir švelniai stumteli mane nuo savęs.

Nuo svaiginančio Kristiano artumo ir tik per plauką išvengto susidūrimo su dviratininku aš susijaudinusi ir silpna. „NE!“ – jam mane atstūmus ir palikus visiškai nusiminusią, iš sąmonės gelmių atsklinda garsus šūksnis. Jis uždėjęs rankas man ant pečių, truputį atsitraukęs laiko mane, atidžiai žiūri, kaip reaguosiu. O aš negaliu galvoti apie nieką kitą, tik kad norėjau bučinio ir, po galais, aiškiai tai parodžiau, bet jis manęs nepabučiavo. Jis manęs negeidžia . Tikrai negeidžia. Aš visiškai sumoviau šį rytinį pasimatymą prie kavos puodelio.

– Supratau, – pagaliau atitokusi pralemenu. – Ačiū, – pašnabždomis priduriu slegiama baisiausio pažeminimo. Ir kaip galėjau taip skaudžiai apsirikti vertindama tarp mudviejų besiklostančius santykius? Turiu nešdintis nuo jo kuo toliau.

– Už ką? – Grėjus suraukia antakius. Bet rankų nuo manęs nepatraukia.

– Kad mane išgelbėjot, – burbteliu.

– Tas kvailys važiavo prieš eismą. Džiaugiuosi, kad tą akimirką buvau šalia. Šiurpu net pagalvoti, kas galėjo jums nutikti. Gal norite grįžti į viešbutį, trumpai prisėsti ir nusiraminti?

Grėjus patraukia ir nuleidžia rankas, o aš lieku stovėti prieš jį kaip paskutinė kvaiša.

Paskui papurtau galvą ir imu mąstyti blaiviau. Tiesiog noriu eiti sau. Visos mano miglotos ir aiškiai neišreikštos viltys sužlugdytos. Jis manęs nenori. „O ką tu manei?“ – papriekaištauju sau. „Ko Kristianas Grėjus galėtų iš tavęs norėti?“ – pasišaipo iš manęs pasąmonė. Rankomis apsiglėbiu šonus, pasisuku į gatvę ir man palengvėja pamačius, kad ką tik užsidegė žalias žmogeliukas. Skubriai pereinu gatvę, nors ir žinodama, kad Grėjus seka iš paskos. Prie viešbučio grįžteliu, bet pažvelgti jam į akis nedrįstu.

– Ačiū už arbatą ir už tai, kad sutikote dalyvauti fotosesijoje, – sumurmu.

– Anastazija… Aš…

Grėjus užsikirtęs nutyla, bet sielvartinga intonacija patraukia mano dėmesį, todėl, kad ir nenoromis, pakeliu akis ir pažvelgiu jam į veidą. Grėjus pirštais braukia sau per plaukus, o pilkos jo akys dvelkia šalčiu. Jis atrodo draskomas vidinių prieštaravimų, susinervinęs, veidas atšiaurus, o taip rūpestingai puoselėtos pozos, kad viską kontroliuoja, nelikę nė ženklo.

– Ką, Kristianai? – jam daugiau nepratarus nė žodžio, piktai rėžiu.

Noriu eiti savais keliais. Turiu susirinkti trapios, skaudžiai įžeistos savigarbos likučius, pasitraukti ir kaip nors atgauti orumą.

– Sėkmės laikant egzaminus, – nedrąsiai palinki Grėjus.

Ką? Ar dėl to jis atrodo toks nelaimingas? Ar tam kūrė tokį spektaklį ir sekė paskui mane? Kad palinkėtų sėkmingai išlaikyti egzaminus?

– Dėkoju, – atsakau, negalėdama nuslėpti pašaipos. – Sudie, pone Grėjau.

Apsisuku šiek tiek stebėdamasi, kad dar nepargriuvau, ir daugiau net nežvilgtelėjusi į jį šaligatviu žingsniuoju prie požeminio garažo.

Tamsiame, vėsiame garaže betoninėmis sienomis, apšviestame tik blausių dienos šviesos lempų, atsiremiu į sieną ir rankomis susiimu galvą. Ir ką aš sau maniau? Nelauktai prieš mano valią akyse susitvenkia ašaros. Kodėl žliumbiu? Susmunku ant grindų pykdama ant savęs už tokią beprasmišką reakciją. Sulenkusi pritraukiu kelius prie krūtinės ir rankomis tvirtai apsiglėbiu šonus. Noriu būti kuo mažesnė. Galbūt, kuo mažesnė būsiu aš, tuo mažesnė bus ir ši beprasmė kančia. Padėjusi galvą ant kelių netramdau paikų ašarų ir leidžiu sau išsiverkti. Raudu dėl to, kad praradau kažką, ko niekada neturėjau. Kaip kvaila . Kaip kvaila gedėti to, ko niekada nebuvo – savo žlugusių vilčių, sutryptų svajonių ir apviltų lūkesčių.

Manęs dar niekas niekada nebuvo atstūmęs. Na, gerai… renkant krepšinio ar tinklinio komandą visuomet būdavau pakviečiama viena iš paskutinių, bet pati suprasdavau: bėgioti ir kartu daryti dar ką nors, pavyzdžiui, mušti ar mesti kamuolį, man nesisekdavo. Bet kurioje sporto aikštelėje tik painiodavausi kitiems po kojomis.

Tačiau meilės reikalai man klostėsi ne taip beviltiškai. Tiesa, visą gyvenimą nepasitikėjau savimi, buvau per daug išblyškusi, per liesa, per nerangi, nepakankamai koordinuotų judesių – mano trūkumų sąrašas buvo ilgas. Todėl visuomet pati atstumdavau visus galimus gerbėjus. Buvau kritusi į akį vaikinukui, su kuriuo lankėme chemijos pamokas, bet susidomėjimo kibirkštėlės man neįžiebė nei jis, nei kas nors kitas – niekas, išskyrus tą prakeiktą Kristianą Grėjų. Galbūt turėčiau meiliau elgtis su tokiais kaip Polas Kleitonas ir Chosė Rodrigesas, nors esu tikra, kad nei vieno, nei kito niekada nerasčiau pasislėpusio nuošalioje kertelėje ir liejančio dėl manęs ašaras. Gal man kartais tiesiog reikia iš širdies išsiverkti?

„Liaukis! Jau gana! – griežtai mane subara įsivaizduojama pasąmonė: sukryžiavusi rankas, stovėdama ant vienos kojos, o kita piktai trepsėdama į grindis. – Sėsk į automobilį, važiuok namo ir imkis mokslų. Pamiršk jį… Tuoj pat! Liaukis savęs gailėtis ir kaip kvaiša ramstyti sienas.“

Kaupdama jėgas giliai įkvepiu ir atsistoju. Susiimk, Stil. Braukdama ašaras, nužingsniuoju prie Keitės mašinos. Daugiau apie jį negalvosiu. Tiesiog manysiu, kad šis atsitikimas padėjo man įgyti patirties, ir visą dėmesį skirsiu egzaminams.

GRĮŽUSI RANDU KEITĘ ĮSITAISIUSIĄprie valgomojo stalo ir besidarbuojančią kompiuteriu. Pamačius mane maloni jos šypsena išblėsta.

– Ana, kas atsitiko?

Ne… Dar ir Ketrinos Kavanag kvotos neištversiu. Papurtau galvą aiškiai leisdama jai suprasti, kad paliktų mane ramybėje, bet atrodo, tarsi turėčiau reikalą su akla kurčnebyle.

– Tu verkei. – Ji iš prigimties turi gebėjimą kartais konstatuoti tai, kas ir taip lyg ant delno. – Ką tas šunsnukis tau padarė? – piktai, pro sukąstus dantis iškošia ji, o jau veidas… Jėzau, kokia ji išsigandusi!

– Nieko, Keite.

Tiesą sakant, tas ir blogiausia, kad nieko. Vos pagalvojusi apie tai kreivai šypteliu.

– Tai ko verkei? Juk tu niekada neverki, – jau šiek tiek atlyžusi sako ji.

Keitė pakyla nuo stalo, žaliose jos akyse atsispindi didžiulis rūpestis. Paskui apkabina mane ir priglaudžia. Turiu ką nors papasakoti – tik tam, kad ji pasitrauktų.

– Manęs vos nepartrenkė dviratininkas.

Nieko geresnio negaliu išstenėti, bet ši žinia iš karto nukreipia Keitės dėmesį nuo… jo.

– Dieve mano, Ana, ar tau nieko nenutiko? Ar tu nesužeista?

Ji atšlyja nuo manęs, bet nepaleidžia ir paskubomis nužvelgia tikrindama, ar aš sveika.

– Ne. Kristianas mane išgelbėjo, – sušnabždu. – Tik buvau labai sukrėsta.

– Nesistebiu. O kaip sekėsi gerti kavą? Žinau, kad negali pakęsti kavos.

– Gėriau arbatą. Viskas buvo gerai, iš tikrųjų nelabai yra ką pasakoti. Nežinau, kodėl jis mane pakvietė.

– Tu jam patinki, Ana.

Keitė nuleidžia rankas.

– Jau ne. Daugiau jo niekada nepamatysiu.

Taip, šiuos žodžius man pavyksta ištarti labai dalykiškai.

– Tikrai?

Prakeikimas. Sužadinau Keitei smalsumą. Einu į virtuvę, kad ji nematytų mano veido.

– Taigi… Jis man nelabai tinka į porą, Keite, – kaip įmanydama santūriau priduriu.

– Kodėl taip sakai?

– Oi, Keite, juk akivaizdu.

Atsigręžiu į ją, sustojusią virtuvės tarpduryje.

– Kam akivaizdu, o kam ir ne, – sako ji. – Gerai, jis turi daugiau pinigų nei tu, kita vertus, jis turtingesnis už daugumą amerikiečių!