Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Gal išsirinktumėte stalelį, kol užsakysiu gėrimų? Ko norėtumėte? – mandagiai kaip visada klausia jis.

– Norėčiau… angliškos pusryčių arbatos, tik kad maišelis nebūtų įmerktas į vandenį.

Nustebęs jis kilsteli antakius.

– Ne kavos?

– Nesu didelė kavos mėgėja.

Jis nusišypso.

– Gerai. Arbatos, maišelis atskirai. Ir cukraus2?

Akimirką visiškai sutrinku, mat pamanau, kad Grėjus man meilinasi, bet, laimė, pro sukąstus dantis pasąmonė piktai iškošia: „Ne, kvaiša tu! Ar nori arbatos su cukrumi?!“

– Ačiū, ne.

Nudelbiu akis ir įsispoksau į sunertus savo pirštus.

– Norėtumėte ko nors užkąsti?

– Dėkoju, ne, – papurtau galvą ir jis nueina prie prekystalio.

Slapta stebiu Grėjų pro nuleistas blakstienas, matau, kaip jis laukia eilėje, kol bus aptarnautas. Galėčiau visą dieną žiūrėti į jį – aukštą, plačiapetį, liekną, taip gundomai žemiau klubų krentančiomis kelnėmis… Dieve mano… Porą kartų ilgais dailiais pirštais jis brūkšteli per išdžiūvusius, bet vis tiek neklusnius plaukus. Hm… Man irgi patiktų taip braukti. Ši mintis dingteli visiškai netikėtai ir, tarsi liepsnų nutvilkytas, man vėl nukaista veidas. Prikandusi lūpą, vėl subedu akis į savo rankas, nes man nepatinka, kur link krypsta mintys.

– Daug atiduočiau, kad sužinočiau, apie ką galvojate, – išgąsdina mane priėjęs Grėjus.

Išraustu kaip vėžys. Kaip tik galvojau, kad galėčiau pirštais braukti tau per plaukus, ir svarsčiau, ar jie būtų švelnūs. Papurtau galvą. Jis grįžo nešinas padėklu ir dabar deda jį ant mažo apskrito stalelio beržiniu viršumi. Paduoda man puodelį ir lėkštutę, arbatinuką ir dar vieną lėkštelę, ant kurios padėtas mano mėgstamiausios arbatos maišelis su užrašu „Twinings English Breakfast“. Jis geria kavą su nuostabiu lapų ornamentu iš pieno putos. „Kaip tai padaroma?“ – tylomis paklausiu savęs. Grėjus dar nusipirko apskritą bandelę su vaivorų įdaru. Stumtelėjęs į šalį padėklą, jis atsisėda prieš mane ir sukryžiuoja ilgas kojas. Jaučiasi taip patogiai, taip laisvai, kad aš jam net pavydžiu. Juolab kad pati esu tikra nevėkšla, sunkiai išlaikanti pusiausvyrą, vos gebanti iš taško A nusigauti į tašką B nesiplojusi veidu į žemę.

– Tai apie ką galvojote? – neatstoja Grėjus.

– Šią arbatą mėgstu labiausiai.

Kalbu tyliai, man trūksta oro. Tiesiog negaliu patikėti, kad sėdžiu priešais Kristianą Grėjų Portlando kavos namuose. Jis suraukia antakius. Žino, kad kažką slepiu. Įmetu arbatos maišelį į arbatinuką ir po akimirkos šaukšteliu jį išgriebiu. Kai padedu panaudotą maišelį ant lėkštutės, Grėjus pakreipia galvą ir įbeda į mane klausiamą žvilgsnį.

– Mėgstu juodą, bet silpną arbatą, – droviai paaiškinu.

– Suprantu… Ar jis – jūsų vaikinas?

Ką? Ką?!

– Kas?

– Fotografas. Chosė Rodrigesas.

Nusijuokiu – susinervinusi, bet ir susidomėjusi. Kodėl jam susidarė toks įspūdis?

– Ne. Mudu su Chosė esame geri draugai, ir tiek. Kodėl pamanėte, kad jis mano vaikinas?

– Dėl to, kaip jūs jam šypsojotės ir kaip jis šypsojosi jums.

Grėjus atlaiko mano žvilgsnį. Jis mane taip nervina. Noriu nusukti akis, bet aš pričiupta – netekusi žado.

– Jis man lyg šeimos narys, – sušnabždu.

Grėjus linkteli lyg ir patenkintas atsakymu, o tada žvilgteli žemyn, į bandelę su vaivorų įdaru. Ilgais pirštais mitriai nuplėšia popierių, į kurį ji suvyniota, o aš pakerėta žiūriu, ką jis daro.

– Gal norite gabalėlio? – klausia vėl linksmai ir mįslingai šypsodamasis.

– Ačiū, ne.

Susiraukusi vėl įsispoksau į savo rankas.

– O tas vyrukas, su kuriuo vakar susipažinau parduotuvėje? Jis irgi ne jūsų vaikinas?

– Ne. Polas tik bičiulis. Vakar jums jau sakiau. – Ak, šis pokalbis darosi paikas. – Kodėl klausiate?

– Atsidūrusi tarp vyrų jūs, rodos, imate jaudintis.

Po galais, tai jau labai asmeniška. Jaudinuosi tik būdama šalia tavęs, Grėjau.

– Jūs mane bauginate.

Smarkiai nuraustu, bet mintyse patapšnoju sau per petį už atvirumą ir vėl įsistebeiliju į rankas. Girdžiu, kaip Grėjus staiga garsiai įkvepia.

– Taip ir turi būti, – linkteli jis. – Jūs labai atvira. Prašau, nenuleiskite akių. Noriu matyti jūsų veidą.

Ak… Pažvelgiu į Grėjų ir jis apdovanoja mane drąsinančia, bet kreiva šypsena.

– Dabar bent jau galiu numanyti, apie ką galėtumėte galvoti, – vos girdimai sušnabžda Grėjus. – Jūs man – tikra mįslė, panele Stil.

Mįslė? Aš?

– Anaiptol. Visai aš ne mįslinga.

– Manau, esate labai uždaro būdo, – tyliai sako jis.

Šit kaip? Oho… Ir kaip man pavyksta? Iš koto verčianti naujiena. Aš – uždaro būdo? Tikrai ne.

– Suprantama, išskyrus tas akimirkas, kai nuraustate, o raustate jūs dažnai. Tiesiog norėčiau žinoti, dėl ko taip raudonuojate.

Jis įsikiša į burną nedidelį gabalėlį bandelės ir, nenuleisdamas nuo manęs akių, ima lėtai kramtyti. Kaip tyčia, man skruostus vėl išmuša raudonis. Velnias!

– Ar jūsų pastabos visuomet tokios asmeniškos?

– Apie tai nė nesusimąsčiau. Įžeidžiau jus? – nustebęs klausia Grėjus.

– Ne, – tiesiai atsakau.

– Gerai.

– Bet jūs labai valdingas.

Jis kilsteli antakius ir, jei neklystu, taip pat truputį nurausta.

– Aš pratęs, kad viskas būtų taip, kaip noriu, Anastazija, – tyliai paaiškina Grėjus. – Absoliučiai viskas.

– Neabejoju. Kodėl nepasiūlėte man vadinti jūsų vardu?

Nustembu, kad taip įžūliai elgiuosi. Kodėl šis pokalbis toks rimtas? Jis klostosi toli gražu ne taip, kaip įsivaizdavau. Kodėl aš tokia priešiška Grėjui? Sakytum jis mėgina mane nuo kažko atbaidyti.

– Vardu mane vadina tik šeimos nariai ir keli artimi draugai. Man taip patinka.

Ak. Jis taip ir nepasakė: „Vadinkite mane Kristianu.“ Grėjus tikrai yra kontrolės maniakas – kitaip niekaip neįmanoma paaiškinti jo elgesio, ir sąmonės gelmėje man dingteli miglota mintis, kad gal būtų buvę geriau, jei interviu iš jo būtų ėmusi Keitė. Būtų susitikę du kontrolės maniakai. Be to, ji beveik šviesiaplaukė, – na, bent jau labai šviesi rudaplaukė, – kaip ir visos moterys jo kontoroje. „Ji dar ir graži“, – primena man vidinis balsas. Bet mintis apie Kristianą ir Keitę drauge man nepatinka. Gurkšteliu arbatos, o Grėjus atsikanda dar kąsnelį bandelės.

– Ar jūs šeimoje vienturtė? – pasiteirauja Grėjus.

Pala, pala… Jis vis keičia temą.

– Taip.

– Papasakokite apie savo tėvus.

Kodėl jis užsimanė apie tai sužinoti? Juk tai taip nuobodu .

– Mama gyvena Džordžijoje su Bobu, už kurio neseniai ištekėjo. Mano įtėvis – Monteseine.

– O tėvas?

– Tėvas mirė, kai buvau dar visai maža.

– Užjaučiu, – sumurma Grėjus, o jo veide šmėsteli rūpestis.

– Aš jo nepamenu.

– O jūsų motina vėl ištekėjo?

Piktai prunkšteliu.

– Galima ir taip sakyti.

Jis suraukęs antakius stebeilija į mane.

– Jūs nelinkusi daug apie save pasakoti, tiesa? – pirštais trindamasis kaktą, lyg būtų labai susimąstęs, gana šiurkščiai klausia jis.

– Kaip ir jūs.

– Kartą jau ėmėte iš manęs interviu, ir puikiai pamenu, kad uždavėte kelis gana provokuojančius klausimus.

Mėšlų mėšlas! Klausimo, ar jis gėjus, Grėjus dar nepamiršo. Aš vėl susigėstu. Suprantu, jog kelerius ateinančius metus man reikės rimtai gydytis, kad nesijausčiau nepatogiai kiekvieną kartą prisiminusi tą akimirką. Imu entuziastingai pasakoti apie motiną – kloju viską iš eilės, kad tik nuslopinčiau tą prisiminimą.