Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Ji piktai spusteli telefono mygtuką.

– Reikalas sutvarkytas. Dabar mums beliko suderinti vietą ir laiką. Skambink jam. – Keitė paduoda mobilųjį. Man net kojas pakerta. – Skambink Grėjui, skambink!

Rūsčiai dėbtelėjusi į draugę, kyšteliu ranką į užpakalinę džinsų kišenę išsitraukti jo vizitinės kortelės. Paskui giliai įkvepiu, susikaupiu ir drebančiais pirštais surenku numerį.

Po antro signalo jis atsiliepia – glaustai, ramiai ir dalykiškai.

– Grėjus klauso.

– Hm… Pone Grėjau… Čia Anastazija Stil.

Taip nervinuosi, kad neatpažįstu savo balso. Trumpai tvyro tyla. Viduje visa tirtu.

– Panele Stil. Malonu jus girdėti.

Jo tonas pasikeičia. Regis, jis nustebęs ir dabar prabyla taip… šiltai, netgi gundomai . Man ima trūkti oro, be to, vėl nuraustu. Staiga suvokiu, kad į mane net išsižiojusi spokso Ketrina Kavanag, tad nuo nepageidaujamai skvarbaus jos žvilgsnio neriu į virtuvę.

– Hm… norėtume susitarti dėl fotografavimosi, dėl nuotraukų straipsniui. – Kvėpuok, Ana, kvėpuok. Paskubomis godžiai įkvepiu. – Rytoj, jei sutiksite. Kur jums būtų patogu, sere?

Rodos, nedaug trūksta, kad per telefoną išgirsčiau mąslią sfinkso šypseną.

– Apsistojau Portlande, „Heathman“ viešbutyje. Sakykim, rytoj pusę dešimtos ryte, ar tiks?

– Gerai, susitiksime ten.

Jaučiuosi labai susijaudinusi ir šnopuoju – kaip maža mergaitė, o ne suaugusi moteris, turinti teisę balsuoti ir Vašingtono valstijoje legaliai vartoti alkoholį.

– Nekantriai lauksiu, panele Stil.

Įsivaizduoju nepadoriai tviskančias jo akis. Ir kaip jis sugeba tardamas vos keturis žodžius duoti tokį gundantį pažadą? Aš baigiu pokalbį. Keitė stovi virtuvėje ir spokso į mane, o jos veidas sukaustytas baisaus ir neslepiamo siaubo.

– Anastazija Roza Stil. Jis tau patinka! Dar niekada nei mačiau, nei girdėjau, kad tave kas nors taip… taip veiktų. Tu tikrai visa iškaitusi.

– Oi, Keite, juk žinai, kad aš nuolat raustu. Man tai profesinė liga. Tad nesityčiok, – atšaunu.

Ji nustebusi išpučia akis, mat pykčio priepuoliai mane ištinka itin retai, taigi tuoj atlyžtu ir priduriu:

– Tiesiog jis man atrodo… grėsmingas. Tik tiek.

– „Heathman“ viešbutis, tik pamanyk… – sumurma Keitė. – Paskambinsiu viešbučio vadybininkui ir susitarsiu dėl vietos fotosesijai.

– Pataisysiu vakarienę. O paskui man reikia mokytis.

Darydama virtuvės spintelės dureles negaliu nuslėpti, kad Keitė mane suerzino.

NAKTĮ PRALEIDŽIU NERAMIAI,blaškydamasi ir vartydamasi, sapnuodama dulsvai pilkas akis, kombinezoną, ilgas kojas, ilgus pirštus ir neregėtai tamsias, neištyrinėtas vietas. Per naktį du kartus prabundu besidaužančia širdimi. „Na ir puikiai rytoj atrodysi šiąnakt tiek mažai miegojusi“, – mintyse papriekaištauju sau. Pakumščiuoju pagalvę ir pamėginu patogiai įsitaisyti.

VIEŠBUTIS „HEATHMAN“ ĮSIKŪRĘS PAČIAMEPortlando centre. Šis įspūdingas rudas tašytų akmenų pastatas iškilo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kaip tik prieš prasidedant finansų krizei. Chosė, Trevisas ir aš važiuojame „Volkswagen Beetle“, o Keitė vairuoja „Mercedes CLK“ – mat į mano automobilį visi netilptume. Trevisas – Chosė draugas ir pagalbininkas, jis šiandien padės rūpintis apšvietimu. Keitė suderėjo, kad mainais už viešbučio paminėjimą būsimame straipsnyje mums būtų leista iki vidurdienio nemokamai naudotis vienu „Heathman“ viešbučio kambariu. Kai registratūroje ji paaiškina, kad atvykome čia fotografuoti generalinio direktoriaus Kristiano Grėjaus, mums paskiriamas ne kambarys, o apartamentai. Tiesa, tik paprasti, standartinio dydžio, nes pačiuose didžiausiuose viešbučio apartamentuose, matyt, jau apsistojęs ponas Grėjus. Į apartamentus mus palydi energija trykšte trykštantis viešbučio administratorius: jis labai jaunas ir nežinia kodėl nepaprastai susijaudinęs. Nujaučiu, kad jį pavergė Keitės grožis ir įsakmus, vadovei derantis elgesys, nes ji lengvai vynioja tą vyruką apie pirštą. Kambariai dailūs, skoningai dekoruoti ir apstatyti prabangiais baldais.

Dabar devinta valanda. Turime pusvalandį pasiruošti. Viskam vadovauja Keitė.

– Chosė, manau, fotografuosime prie šitos sienos, sutinki? – Atsakymo ji net nelaukia. – Trevisai, patrauk krėslus. Ana, gal galėtum paprašyti kambarių tarnybos, kad atneštų gaiviųjų gėrimų? Ir pranešk Grėjui, kad mes jau čia.

Taip, ponia. Ji tokia valdinga… Užverčiu akis į lubas, bet darau, ko paprašyta.

Po pusvalandžio į mūsų apartamentus įžengia Kristianas Grėjus.

Po galais! Jis vilki baltus marškinius prasagstyta apykakle ir mūvi pilkas medvilnines kelnes, prigludusias ties klubais ir dukslias žemiau jų. Neklusnūs jo plaukai dar drėgni nuo dušo. Pamačius jį man ima džiūti burna… Jis žiauriai seksualus. Paskui Grėjų į apartamentus įeina ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras ežiuku kirptais plaukais, porą dienų neskusta barzda, tamsiu, beveik juodu kostiumu, pasirišęs kaklaraištį, užpildantį marškinių apykaklės trikampį po kaklu. Jis abejingai nužvelgia mus šviesiai rudomis akimis.

– Štai ir vėl susitikome, panele Stil.

Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti ir aš, iš susijaudinimo virpčiodama blakstienas, ją paspaudžiu. Kad mane kur… jis tikrai gana… Palietusi jo plaštaką, iš karto pajuntu kūnu nusiritančią malonią srovę – uždegančią, verčiančią raudonuoti, – ir neabejoju, kad nelygų mano kvėpavimą girdi aplinkiniai.

– Pone Grėjau, susipažinkite su Ketrina Kavanag, – pralemenu ir mosteliu į Keitę, kuri žvelgdama Grėjui tiesiai į akis jau eina prie mūsų.

– Atkaklioji panelė Kavanag… Kaip laikotės? – Rodos, kuo puikiausiai nusiteikęs, Grėjus maloniai jai nusišypso. – Tikiuosi, jaučiatės geriau? Anastazija sakė, kad praeitą savaitę buvote susirgusi.

– Ačiū, pone Grėjau, jau pasveikau.

Nė nemirktelėjusi Keitė tvirtai paspaudžia jam ranką. O aš prisimenu, kad ji mokėsi geriausiose privačiose Vašingtono valstijos mokyklose. Jos šeima pasiturinti, tad ji augo pasitikėdama savimi ir neabejodama dėl savo vietos pasaulyje. Keitei taip lengvai galvos neapsuksi. Ir dėl to aš ja žaviuosi.

– Dėkoju, kad skyrėte laiko fotosesijai. – Keitė kaip tikra žurnalistė mandagiai jam nusišypso.

– Padariau tai su malonumu, – atsako Grėjus, kreipdamas žvilgsnį į mane, ir aš vėl nuraustu. Prakeikimas…

– Tai Chosė Rodrigesas, mūsų fotografas, – pristatau Chosė plačiai jam šypsodamasi ir jis taip pat atsako man jausminga šypsena. Bet nukrypusios į Grėjų jo akys akimirksniu atšąla.

– Pone Grėjau… – linkteli Chosė.

– Pone Rodrigesai… – Grėjus perveria Chosė skvarbiu žvilgsniu tarsi vertindamas, ir jo veido išraiška taip pat pasikeičia.

– Kur pageidautumėte mane fotografuoti? – pasiteirauja jo Grėjus. Tonas truputį grėsmingas.

Bet Keitė tai jau neleis, kad fotosesijai vadovautų Chosė.

– Pone Grėjau, jei galėtumėte, prašyčiau atsisėsti čia. Atsargiai, neužkliūkite už apšvietimo laidų. O paskui padarysime kelis kadrus jums stovint.

Keitė parodo Grėjui prie sienos pristumtą krėslą.

Trevisas įjungia lempas, trumpai apakina Grėjų ir atsiprašydamas burbteli kelis žodžius. Tada mudu su Trevisu pasitraukiame ir žiūrime, kaip darbo imasi Chosė. Jis padaro kelis kadrus laikydamas fotoaparatą rankose, paprašo Grėjaus pasisukti į vieną pusę, paskui į kitą, kilstelėti ranką, o tada vėl nuleisti. Prisukęs fotoaparatą prie trikojo, Chosė padaro dar kelias nuotraukas, o Grėjus maždaug dvidešimt minučių pozuoja – kantriai ir visiškai laisvai. Mano svajonė išsipildė: galiu stovėti čia ir iš gana arti gėrėtis Grėjumi. Du kartus mudviejų žvilgsniai susitinka ir man tenka susikaupti, kad nusukčiau akis nuo apniukusio, kiaurai veriančio jo žvilgsnio.