Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Versta iš:

E L James

FIFTY SHADES FREED

Arrow books

Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai ir pavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai yra arba autorės sugalvoti, arba naudojami jos kaip pramanyti. Bet koks panašumas į tikrus tebegyvenančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090111321

Copyright © Fifty Shades Ltd. 2012

The author published an earlier serialized version of this story online with different characters as “Master of the Universe” under the pseudonym Snowqueen’s Icedragon.

Viršelio dizainas © Jennifer McGuire

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redagavo Edita Vaskelaitė

Korektūra Gražina Stankevičienė

Viršelio adaptavimas Galina Talaiko

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Para mi Mamá con todo mi amor y gratitud. 1

Ir savo mylimam tėvui.

Tėti, kasdien tavęs ilgiuosi.

1 Skiriu savo mamai – su didžiule meile ir dėkingumu (isp.).

PADĖKOS

Ačiū Niallui, mano uolai.

Kathleen – tiesiog už tai, kad buvo puiki naujų idėjų mėgintoja, draugė, patikėtinė ir tikra technikos žinovė.

Bee – už neišsenkančią moralinę paramą.

Taylor (taip pat puikiai technikos žinovei), Susi, Pam ir Norai, parodžiusioms, kaip gerai leisti laiką.

Už patarimus ir taktiškumą norėčiau nuoširdžiai padėkoti:

dr. Rainai Sluder, konsultavusiai visais medicinos klausimais; Anne Forlines, negailėjusiai patarimų finansų klausimais; Elizabeth de Vos, maloniai sutikusiai paaiškinti, kaip Amerikoje veikia įvaikinimo sistema.

Ačiū Maddie Blandino už puikų ir įkvepiantį meną.

Taip pat – Pam ir Gillian už rytinę šeštadienio kavą ir grąžinimą į tikrą gyvenimą.

Dėkoju romaną išleidusios leidyklos darbuotojoms: Andreai, Shay ir visada žaviai, tik kartkartėmis rūsčiai Janine, kantriai, su dvasios tvirtybe ir puikiu humoro jausmu kentusiai mano kaprizus.

Taip pat ačiū Amandai ir „The Writer’s Coffee Shop“ leidyklos darbuotojams, ir pagaliau – kuo nuoširdžiausia padėka „Vintage“ kolektyvui.

PROLOGAS

„Mamyte! Mamyte!“ Mamytė miega ant grindų. Jau ilgai miega. Glostau mamytei plaukus, nes jai patinka. Papurtau ją. „Mamyte!“ Man skauda pilvuką. Jis nori valgyti. Jo nėra. Noriu gerti. Virtuvėje prisitraukiu kėdę prie kriauklės ir atsigeriu. Mano mėlynas megztukas apsitaško vandeniu. Mamytė tebemiega. „Kelkis, mamyte!“ Ji guli nejudėdama. Ji šalta. Paėmęs atnešu savo antklodę, apkloju mamytę ir atsigulu šalia, ant lipnaus žalio kilimėlio. Mamytė tebemiega. Turiu dvi žaislines mašinėles. Jos lenktyniauja ant grindų, prie miegančios mamytės. Man rodos, mamytė serga. Ieškau ko nors pavalgyti. Šaldiklyje randu žirnelių. Jie šalti. Po trupučiuką juos suvalgau. Nuo tų žirnelių man ima skaudėti pilvuką. Miegu šalia mamytės. Žirneliai baigėsi. Šaldiklyje yra dar kažko. Kvepia keistai. Lyžteliu ir liežuvis prilimpa prie radinio. Pamažu jį suvalgau. Skonis šlykštus. Atsigeriu vandens. Žaidžiu su mašinėlėmis, paskui vėl užmiegu šalia mamytės. Ji tokia šalta ir nepabunda. Staiga su trenksmu atsidaro durys. Užkloju mamytę savo antklode. Jis čia. „Prakeikimas. Koks čia velnias? Ak, ta išprotėjusi suknista kalė. Mėšlas. Velnias. Nesipainiok man po kojom, šūdeli.“ Jis man spiria ir aš galva trenkiuosi į grindis. Man skauda galvą. Jis kažkam paskambina ir išeina. Užrakina duris. Vėl atsigulu šalia mamytės. Man skauda galvą. Įeina policininkė. „Ne. Ne. Ne. Nelieskit manęs. Nelieskit manęs. Nelieskit. Liksiu su mamyte. Ne. Nesiartinkit!“ Policininkė paima antklodę ir sučiumpa mane. Imu rėkti: „Mamyte! Mamyte!“ Noriu pas mamytę. Bet nerandu žodžių. Negaliu ištarti nė vieno. Mamytė manęs negirdi. Neberandu žodžių.

– Kristianai! Kristianai! – atkakliai šūkčioja ji, žadindama jį iš košmaro, traukdama iš nevilties bedugnės. – Aš čia. Aš čia.

Pabudęs jis išvysta ją pasilenkusią, tvirtai suėmusią už pečių, purtančią jį, pamato jos veide sielvartą, išplėstas ir ašarų pilnas mėlynas akis.

– Ana… – vos girdimai sukužda jis, tas kuždesys duslus, baimingas. – Tu čia…

– Žinoma, aš čia.

– Sapnavau…

– Žinau. Aš čia, aš čia.

– Ana… – vėl pašnibždomis ištaria jis, ir tas vardas – tarsi talismanas, saugantis nuo niūrios, kvapą gniaužiančios panikos, tekančios jo gyslomis.

– Ššš… Aš čia…

Ji apsikabina jį, apglėbia rankomis, apsiveja kojomis, jos šiluma smelkiasi į jo kūną, vydama ir šešėlius, ir baimę. Ji – saulės spindulys, ji – šviesa… ji priklauso jam.

– Prašau, nesipykime, – kimiai prataria jis ir ją apkabina.

– Gerai.

– Įžadai. Paklusnumo nereikalausiu. Aš galiu. Mudu rasime išeitį…

Žodžiai pilasi jam – susijaudinusiam, sutrikusiam ir būgštaujančiam – iš burnos.

– Taip. Rasime. Visada rasime išeitį, – sušnabžda ji, lūpomis susiranda jo lūpas, nutildo jį ir grąžina į dabartį.

PIRMAS SKYRIUS

Pro jūrų žolių skėčio nuo saulės pinučius žiūriu į dangų – patį žydriausią, vasariškai žydrą, tokį žydrą, koks būna tik Viduržemio jūros šalyse, – ir kartkartėmis patenkinta atsidūstu. Kristianas – šalia manęs, guli išsitiesęs ant paplūdimio gulto. Mano sutuoktinis, mano patrauklus gražuolis vyras, be marškinių, mūvintis džinsus patrumpintomis klešnėmis, skaito knygą, pranašaujančią Vakarų bankininkystės sistemos žlugimą. Iš visko sprendžiant, knyga nepaprastai įdomi. Dar nemačiau jo taip ramiai sėdinčio. Jis atrodo veikiau kaip studentas, o ne kaip gyvenime daug pasiekęs vienos iš sėkmingiausiai veikiančių Jungtinių Valstijų privataus kapitalo įmonių generalinis direktorius.

Besibaigiant medaus mėnesiui, tingiai tysome popietės saulėje, Monako viešbučio, taikliai pavadinto „Beach Plaza Monte Carlo“, paplūdimyje, nors šiame viešbutyje ir negyvename. Atsimerkusi pažvelgiu į tolį, į uoste prišvartuotą „Fair Lady“2. Suprantama, mudu gyvename prabangioje motorinėje jachtoje. Ji, pastatyta 1928-aisiais, didingai supasi ant bangų tarsi visų kitų uoste esančių jachtų karalienė. Atrodo kaip prisukamas vaikiškas žaisliukas. Kristianas ją dievina – nujaučiu, kad jaučia pagundą ją nusipirkti. Dievaži, tie berniukai su savo žaisliukais…

Sėdžiu patogiai atsilošusi, per savo naująjį „iPod“ grotuvą klausausi Kristiano Grėjaus surinktų dainų ir snūduriuoju popiečio saulėje pamažu prisimindama jo piršlybas. Ak, tos svajonių piršlybos elinge… Rodos, dar ir dabar užuodžiu malonų pievų gėlių aromatą…

– Gal galėtume susituokti rytoj? – tyliai sušnabžda man į ausį Kristianas.

Tysau prigludusi jam prie krūtinės elinge, gėlėmis iškaišytame buduare, ką tik aistringai pasimylėjusi ir pasisotinusi.

– Hm…

– Ar tai reiškia „taip“? – ir su nuostaba, ir su viltimi klausia jis.

– Hm…

– O gal „ne“?

– Hm…

Pajuntu jį šypsantis.