Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Sveiki atvykę į lėktuvą, sere. Ponia Grėj… – šypsodamasis pasisveikina jis.

Kristianas paleidžia mane ir paspaudžia Stefanui ranką. Šalia Stefano stovi tamsiaplaukė moteris, tik sunku pasakyti, kokio amžiaus. Gal pradėjusi ketvirtą dešimtį? Ji taip pat vilki uniformą.

– Sveikiname jus abu, – priduria Stefanas.

– Ačiū, Stefanai. Anastazija, tu jau pažįsti Stefaną. Šiandien jis bus mūsų kapitonas, o čia – pirmoji kapitono padėjėja, ponia Begli.

Kristiano pristatoma ji nurausta ir kelis kartus greitai sumirksi. Pajuntu nenumaldomą norą užversti akis į lubas. Dar viena moteris, visiškai pakerėta mano pernelyg gražaus – kaip jam gerai! – vyro.

– Malonu susipažinti, – nuoširdžiai ir entuziastingai sako Begli.

Mielai jai nusišypsau. Šiaip ar taip, Kristianas priklauso man.

– Skrydžiui pasiruošę? – klausia jų Kristianas, o aš apsidairau keleiviams skirtame salone. Sienos šviesiai rudos, baldai – gelsvai rusvi. Atrodo gražiai. Kitame salono gale stovi dar viena uniformuota mergina – labai žavi tamsiaplaukė.

– Viskas paruošta. Nuo čia iki Bostono oro sąlygos geros.

Bostono?

– O audringumas?

– Iki Bostono ramu. Tik atmosferos frontas virš Šanono gali mus kaip reikiant pakratyti.

Šanonas? Airija?

– Aišku. Na, tikiuosi, kad miegosiu ir visų šių nemalonumų nepajusiu, – dalykiškai pareiškia Kristianas.

Jis miegos?

– Tad ir kilsime, sere, – sako Stefanas. – Paliksime jus patikimai stiuardesės Natalijos globai.

Kristianas žvilgteli į ją ir suraukia kaktą, bet į Stefaną atsisuka šypsodamasis.

– Puiku, – linkteli.

Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie prabangaus odinio krėslo. Iš viso čia tokių maždaug dvylika.

– Sėsk, – paliepia jis, nusivelka švarką ir atsisagsto puikiąją liemenę iš sidabro spalvos brokato. Sėdime krėsluose vienas prieš kitą ir mudu skiria tik nedidelis, gražiai nupoliruotas stalelis.

– Sveiki atvykę, sere, sveika atvykusi, ponia. Nuoširdžiausi sveikinimai.

Priėjusi Natalija pasiūlo mudviem po taurę rožinio šampano.

– Ačiū, – padėkoja Kristianas ir ji, mandagiai nusišypsojusi, grįžta į lėktuvo virtuvę.

– Už laimingą šeimos gyvenimą, Anastazija.

Kristianas kilsteli taurę, prikiša ją prie manosios ir mudu susidaužiame. Šampanas skanus.

– „Bollinger“? – klausiu.

– Tas pats.

– Pirmą kartą gėriau jo iš arbatos puodelio, – plačiai nusišypsau.

– Puikiai pamenu. Tą dieną gavai universiteto diplomą.

– Kur skrendame? – daugiau nepajėgiu tramdyti smalsumo.

– Į Šanoną, – paaiškina Kristianas iš jaudulio spindinčiomis akimis. Jis atrodo kaip mažas berniukas.

– Į Airiją?

Mudu skrendame į Airiją!

– Pasipildyti degalų, – erzindamas priduria jis.

– O tada? – nekantriai klausiu.

Kristiano šypsena išplatėja, jis papurto galvą.

– Kristianai!

– Į Londoną, – sako atidžiai žvelgdamas į mane ir stebėdamas mano reakciją.

Aikteliu. Po galais… Maniau, gal vyksime į Niujorką ar į Aspeną, galbūt į Karibų jūros salas. Tiesiog negaliu patikėti. Visą gyvenimą svajojau apsilankyti Anglijoje. Man sužimba akys, iš laimės net nukaistu.

– Paskui į Paryžių.

Ką?!

– Tada – į Pietų Prancūziją.

Pala, pala!

– Žinau, kad visada svajojai nuvykti į Europą, – meiliai sako jis. – Noriu išpildyti tavo svajones, Anastazija.

– Tu esi mano išsipildžiusi svajonė, Kristianai.

– Kaip ir jūs – manoji, ponia Grėj, – sušnabžda jis.

Viešpatie…

– Prisisek saugos diržą.

Plačiai nusišypsau ir padarau, kas liepta.

Lėktuvui riedant į kilimo ir leidimosi taką, mudu, paikai vienas kitam šypsodamiesi, gurkšnojame šampaną. Negaliu patikėti. Sulaukusi dvidešimt dvejų metų, pagaliau palieku Jungtines Valstijas ir skrendu į Europą, pirmiausia – į Londoną.

Kai pakylame, Natalija atneša mums dar šampano ir paruošia šventinį vestuvių stalą. Ir dar kokį! Pirmiausia mums pasiūloma rūkytos lašišos, o paskui patiekiamas kurapkos kepsnys su žaliųjų pupelių salotomis ir karališkomis bulvytėmis, paruoštas ir atneštas auksarankės Natalijos.

– Gal deserto, pone Grėjau? – pasiteirauja ji.

Kristianas papurto galvą ir, klausiamai žvelgdamas į mane, nutaisęs niūrų, neperprantamą veidą, pirštu persibraukia per apatinę lūpą.

– Ačiū, ne, – sumurmu, žiūrėdama jam į akis ir negalėdama nukreipti žvilgsnio.

Kristiano lūpų kampučiai truputį pakyla, jis santūriai, paslaptingai šypteli ir Natalija nueina.

– Gerai… – burbteli jis. – Vietoj deserto ketinau pasilikti tave.

Ak… Čia?..

– Eikš, – pakviečia jis stodamasis ir tiesdamas ranką.

Ir nusiveda mane į salono gilumą.

– Čia vonios kambarys, – jis mosteli į gana siauras duris, o tada nusiveda į kitą neilgo koridoriaus galą ir, atidaręs duris, įleidžia mane į kitą kambarį.

Viešpatie… miegamasis . Jo sienos dekoruotos rusvais ir gelsvais tonais, o ant nedidelės dvigulės lovos – krūva rausvai pilkų ir aukso spalvos pagalvėlių. Ji atrodo labai patogi.

Pasisukęs Kristianas apkabina mane ir įdėmiai pažvelgia į akis.

– Pamaniau, vestuvių naktį galėtume praleisti dešimties kilometrų aukštyje. Niekada nesu to daręs.

Dar vienas pirmas kartas. Žvelgiu į Kristianą ir man daužosi širdis… Klubas daugiau nei pusantro kilometro aukštyje. Kažkur girdėta…

– Bet pirmiausia turiu išlukštenti tave iš šitos nuostabios suknelės.

Kristiano akys žiba, jose atsispindi meilė ir kažkas geidulingesnio, kažkas, ką taip mėgstu… kažkas, kas pažadina mano vidinę dievaitę. Netenku žado.

– Nusisuk, – kimiu balsu, įsakmiai ir velnioniškai seksualiai tarsteli Kristianas.

Kaipgi jis geba šį vienintelį žodį prisotinti nebylaus, bet tokio viliojančio pažado?

Mielai paklūstu ir Kristianas paliečia man plaukus. Atsargiai vieną po kito traukdami plaukų smeigtukus, netrukus įgudę jo pirštai pasiekia tikslą. Sruoga po sruogos plaukai užkrinta man ant pečių, uždengdami nugarą ir krūtis. Stengiuosi stovėti nejudėdama, nesimuistyti, bet skausmingai trokštu Kristiano prisilietimo. Besibaigiant šiai sunkiai, varginančiai, bet ir jaudulio kupinai dienai geidžiu jo – viso .

– Kokie gražūs tavo plaukai, Ana…

Kristianas prikišęs lūpas man prie ausies, jaučiu jo alsavimą, bet tos lūpos mano odos neliečia. Ištraukęs visus smeigtukus, jis panardina pirštus man į plaukus ir ima švelniai masažuoti galvos odą… Po galais… Užsimerkiu ir mėgaujuosi tuo pojūčiu. Jo pirštai slysta žemyn, jis timpteli už plaukų, aš atlošiu galvą ir išriečiu kaklą.

– Priklausai man, – sušnabžda Kristianas ir dantimis grybšteli už ausų spenelio.

Sudejuoju.

– Ššš… – sudraudžia jis mane.

Kristianas sužeria plaukus man ant vieno peties ir pirštu ima braukti skersai nugaros, nuo vieno peties iki kito, palei nėriniuotą suknelės apykaklę. Iš nekantrumo net suvirpu. Jis švelniai pakšteli man į nugarą, aukščiau viršutinės suknelės sagos.

– Tokia graži… – priduria Kristianas, mitriai atsegdamas pirmą sagą. – Tavo dėka šiandien jaučiuosi laimingiausias vyras visame pasaulyje, – jis neapsakomai lėtai saga po sagos atsagsto visą suknelės nugarą. – Aš tave taip myliu… – nešykštėdamos bučinių, nuo mano sprando jo lūpos nukeliauja iki peties linkio. Kiekvienąsyk pakštelėjęs jis sumurma: – Labai… tavęs… geidžiu. Noriu… būti… tavyje. Priklausai… man.