Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Panele Stil, ar negebate kalbėti aiškiai?

Nusišypsau ir aš.

– Hm…

Kristianas nusijuokia, stipriai suspaudžia mane glėbyje ir pabučiuoja į viršugalvį.

– Tad rytoj, Vegase.

Mieguista pakeliu galvą.

– Kažin ar mano tėvai tuo labai apsidžiaugtų.

Jis pirštų galiukais švelniai perbėga man nugara aukštyn, paskui žemyn.

– O ko nori tu, Anastazija? Susituokti Las Vegase? O gal tradicinio vestuvių pokylio su galybe svečių? Pasakyk.

– Ne, galybės svečių nereikia… Pakaks draugų ir šeimos narių.

Pakeliu akis į Kristianą ir susijaudinu išvydusi tylų maldavimą pilkose, spindinčiose jo akyse. Ko nori jis?

– Gerai, – linkteli Kristianas. – Kada?

Gūžteliu pečiais.

– Ar šventė galėtų vykti čia? – nedrąsiai pasiteirauja jis.

– Tavo tėvų namuose? Ar jie neprieštarautų?

Kristianas prunkšteli.

– Mano mama būtų labai patenkinta.

– Gerai, tada švęskime čia. Neabejoju, kad mano mamai su tėčiu taip irgi labiau patiktų.

Jis paglosto man plaukus. Argi galėčiau būti dar laimingesnė?

– Gerai, sutarėme dėl vietos, dabar reikia paskirti laiką.

– Laiką turėtum derinti su savo mama.

– Hm… – Kristiano šypsena priblėsta. – Duodu jai daugiausia mėnesį. Taip tavęs geidžiu, kad ilgiau negalėsiu laukti.

– Kristianai, juk turi mane. Ir jau senokai. Bet gerai – tebūnie mėnuo.

Švelniai ir nekaltai pakšteliu jam į krūtinę ir pakėlusi galvą nusišypsau.

– Nudegsi, – šnabždėdamas į ausį iš snaudulio pažadina Kristianas.

– Dėl tavęs sutikčiau ir sudegti.

Kuo meiliausiai jam nusišypsau. Vėlyvą popietę saulė pasislinko, dabar aš tiesioginiuose jos spinduliuose. Kristianas santūriai šypteli ir mitriai patraukia mano gultą į skėčio nuo saulės teikiamą pavėsį.

– Saugokitės Viduržemio jūros kraštų saulės, ponia Grėj.

– Dėkui jums už altruizmą, pone Grėjau.

– Nėra už ką, ponia Grėj, be to, aš toli gražu nesu altruistas. Jei nudegsite, negalėsiu jūsų liesti, – kilsteli antakį jis, o jo akys linksmai suspindi, ir man širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. – Bet numanau, kad tai žinote ir tik juokiatės iš manęs.

– Argi aš taip galėčiau? – aikteliu, dėdamasi nekalta ir naivi.

– Taip, ir galėtum, ir iš tiesų taip elgiesi. Dažnai. Tai viena iš daugybės tavo savybių, kurios man patinka.

Pasilenkęs jis mane pabučiuoja ir žaismingai krimsteli apatinę lūpą.

– Tikėjausi, kad įtrinsi mane kremu nuo saulės, – sakau nepatenkinta, papūtusi lūpas ir atitraukusi jas nuo Kristiano lūpų.

– Ponia Grėj, tai juodas darbas, bet… negaliu šio siūlymo atmesti. Atsisėsk, – liepia jis kimiu balsu.

Aš paklūstu ir jis stipriais, mitriais pirštais kruopščiai įtrina mane kremu nuo saulės.

– Tu nepaprastai žavi. Man pasisekė, – sumurma Kristianas, kai jo pirštai, skirstydami kremą, slysta per krūtis.

– Taip, tikrai, pone Grėjau.

Truputį kilstelėjusi blakstienas, droviai pažvelgiu jam į akis.

– Kuklumas jus puošia, ponia Grėj. Apsiversk. Noriu ištepti nugarą.

Šypsodamasi apsiverčiu ant pilvo ir jis atsega siaubingai brangaus mano bikinio liemenėlės sąsagą.

– Kaip jaustumeisi, jei vaikščiočiau po paplūdimį be liemenėlės kaip ir kitos moterys? – klausiu.

– Nepatenkintas, – nedvejodamas pareiškia Kristianas. – Jau ir dabar nesijaučiu laimingas, kad tu taip išsinuoginusi. – Pasilenkęs jis sušnabžda man į ausį: – Nežaisk su ugnimi.

– Ar tai iššūkis, pone Grėjau?

– Ne. Tik konstatuoju faktą, ponia Grėj.

Atsidusdama papurtau galvą. Ak, Kristianai… mano savininkiškasis, pavydusis Kristianai, kontrolės maniake …

Baigęs darbą, jis pliaukšteli man per užpakalį.

– Bus gerai, moterie.

Suzvirbia jo visur esantis ir niekada nenutylantis „BlackBerry“ telefonas. Susiraukiu, o Kristianas patenkintas šypteli.

– Jūsų kūnas skirtas tik mano akims, ponia Grėj.

Žaismingai mane įspėdamas Kristianas kilsteli antakį, dar kartą pliaukšteli per užpakalį ir vėl atsisėda ant savo paplūdimio gulto, ketindamas atsiliepti į skambutį.

Mano vidinė dievaitė murkia kaip patenkinta katė. Galbūt šįvakar galėtume surengti uždarą pasirodymą, skirtą vien jo akims. Ji iškalbingai šypteli ir kilsteli antakį. Pagalvojusi apie tai, plačiai nusišypsau ir vėl nugrimztu į popiečio siestą.

– MAM’SELLE? UN „PERRIER“ POUR MOI, un „Coca-Cola Light“ pour ma femme, s’il vous plait. Et quelque chose a manger… laissez moi voir la carte. 3

Hm… nuo sklandžios Kristiano prancūzų kalbos pabundu. Saulei plieskiant į veidą suvirpinu blakstienas ir pamatau į mane žiūrintį Kristianą ir jauną uniformuotą padavėją, kuri jau nueina aukštai iškėlusi padėklą ir gundomai mosuodama į uodegą surištais šviesiais plaukais.

– Ištroškai? – klausia Kristianas.

– Taip, – sumurmu vis dar mieguista.

– Galėčiau visą dieną į tave žiūrėti. Pavargai?

Nuraustu.

– Vakar naktį miegojau nedaug.

– Ir aš.

Jis plačiai nusišypso, padeda į šalį telefoną ir atsistoja. Jo šortų klešnės truputį nusileidžia, bet… iš po jų dar matyti maudymosi glaudės. Kristianas nusimauna šortus, nusispiria paplūdimio šlepetes. Pamirštu, apie ką galvojau…

– Eikš su manimi paplaukioti, – ištiesia ranką Kristianas, o aš žiūriu į jį apdujusi. – Paplaukioti, – linksmai ir kreipdamas galvą į šalį pakartoja jis. Vis tiek nesulaukęs mano atsakymo, lėtai papurto galvą. – Regis, pirmiausia reikia tave pažadinti.

Jis staiga pripuola, čiumpa mane ant rankų ir pakelia, o aš suspiegiu – daugiau iš netikėtumo nei iš išgąsčio.

– Kristianai! Paleisk mane! – klykteliu.

Jis sukikena.

– Paleisiu tik jūroje, mažyte.

Keli paplūdimyje besideginantys žmonės truputį suglumę, bet nerodydami didelio susidomėjimo, – dabar suprantu, kad tai tipiškas prancūzų elgesys, – žiūri, kaip Kristianas nusineša mane prie jūros ir įbrenda į vandenį.

Rankomis apsiveju jo kaklą ir tvirtai suneriu pirštus.

– Tu to nepadarytum, – sakau gaudydama kvapą ir slopindama kylantį juoką.

Jis plačiai nusišypso.

– Ak, Ana, mažyte, ar per trumpą mūsų pažinties laiką taip nieko ir neišmokai?

Kristianas mane pabučiuoja, o aš, naudodamasi proga, pirštais perbraukiu jam per plaukus, abiem saujom jų sugniaužiu ir atsakau į bučinį įleisdama liežuvį jam į burną. Kristianas staiga garsiai įkvepia, atsilošia, o jo akys – padūmavusios, bet budrios.

– Perpratau tavo žaidimą, – sukužda jis ir, tebelaikydamas mane ant rankų, ima lėtai nirti į vėsų, skaidrų vandenį, o jo lūpos vėl susiranda manąsias.

Tvirtai apkabinu savo vyrą ir netrukus pamirštu Viduržemio jūros vėsą.

– Maniau, norėjai plaukioti, – burbteliu prikišusi lūpas jam prie burnos.

– Tu labai blaškai dėmesį, – Kristianas kelis kartus dantimis grybšteli man apatinę lūpą. – Bet nežinau, ar noriu, kad dori Monte Karlo žmonės matytų mano žmoną, apimtą meilės kančių.

Dantimis atsargiai brūkšteliu Kristianui per žandikaulį jusdama, kaip jo barzdos šereliai kutena liežuvį, ir visiškai nekreipdama dėmesio į dorus Monte Karlo žmones.

– Ana… – sudejuoja jis.

Apsivyniojęs riešą į uodegą surištais mano plaukais, jis švelniai trūkteli ranką ir atlošia man galvą, kad lengviau pasiektų kaklą. Paskui, nuo ausies keliaudamas prie sprando, apiberia mane bučiniais.