Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Kiekvienas žodis svaigina. Užsimerkiu, atlošiu galvą, kad jis lengviau pasiektų kaklą, ir leidžiuosi galutinai užkerima Kristiano Grėjaus, savo vyro.

– Man… – dar kartą sušnabžda jis.

Tada nusmaukia suknelę nuo rankų ir ji tarsi debesis iš dramblio kaulo spalvos šilko ir nėrinių nusileidžia man prie kojų.

– Atsisuk, – staiga šiurkščiai paliepia Kristianas.

Atsisuku ir jis aikteli.

Stoviu vilkėdama prigludusiu, šviesiai rožiniu atlasiniu korsetu su gumelėmis kojinėms prisegti, derančiu prie nėriniuotų kelnaičių ir baltų šilkinių kojinių. Kristianas mane godžiai nužvelgia, bet neprataria nė žodžio. Tik žiūri išplėstomis akimis, neslėpdamas geismo.

– Patinka? – sukuždu puikiai suvokdama, kad droviuosi, ir man po truputį ima rausti skruostai.

– Dar ir kaip, mažyte… Atrodai fantastiškai. Eikš.

Jis ištiesia ranką, aš ją suspaudžiu ir žingtelėdama į priekį išlipu iš suknelės.

– Stovėk ramiai, – sudraudžia mane Kristianas ir, nenuleisdamas geidulingo žvilgsnio, didžiuoju pirštu palei korseto kraštą brūkšteli man per krūtis.

Imu alsuoti greitai ir negiliai, o jis vėl perbraukia per krūtis ir nuo to dirginančio piršto man per nugarą nusirita virpulys. Tada jis atitraukia ranką ir ima smiliumi ore sukti ratus duodamas ženklą suktis.

Šią akimirką dėl jo padaryčiau bet ką.

– Stok, – liepia jis.

Sustoju veidu į lovą, atgręžusi jam nugarą. Kristianas viena ranka apglėbia mane per juosmenį, prisitraukia ir nosimi švelniai brūkšteli per kaklą. Tada atsargiai suima krūtis ir pradeda jas glamonėti, nykščiais sukti ratus apie spenelius ir šie papurę įsiremia į korseto audinį.

– Mano… – sukužda Kristianas.

– Tavo… – pašnabždomis pritariu.

Palikusios glamonių trokštančias krūtis, Kristiano rankos nuslysta liemeniu, paskui pilvu, šlaunimis ir galiausiai nykščiai perbraukia per mano lytį. Nuslopinu dejonę. Jo pirštai vieną po kitos užčiuopia dvi kojinių gumas ir, kaip įprastai, mitriai vienu metu abi atsega. Tada jo rankos keliauja į kitą pusę, pasiekia užpakalį.

– Mano… – sušnabžda Kristianas ir, priglaudęs delnus prie sėdmenų, pirštų galais ima braukyti man per lytį.

– Aaa…

– Ššš…

Jo rankos nuslysta iki šlaunų apačios ir atsega dar dvi gumas. Tada jis pasilenkęs atmeta lovatiesės kraštą.

– Sėskis.

Kristiano pakerėta, darau kaip liepiama, o jis atsiklaupia prie kojų ir atsargiai vieną po kito nuauna man baltus, vestuvinius, firminius „Jimmy Choos“ aukštakulnius. Tada suima už viršutinio kairės kojinės krašto ir neskubėdamas ima ją traukti, nykščiu braukdamas per koją… Taip pat numauna ir kitą kojinę.

– Lyg išvyniočiau Kalėdų dovanas, – jis pakelia galvą, kilstelėjęs ilgas tamsias blakstienas pažvelgia į mane ir nusišypso.

– Šią dovaną jau turėjai…

Kristianas priekaištingai suraukia kaktą.

– Ne, mažyte. Šį kartą ji tikrai mano.

– Kristianai, aš tavo nuo tos dienos, kai sutikau tekėti, – greitai pasilenkiu į priekį ir delnais suspaudžiu jo mielą veidą. – Priklausau tau. Ir visada priklausysiu, nes esi mano vyras. O dabar… Sakyčiau, vilki per daug drabužių.

Lenkiuosi jo pabučiuoti, tik staiga jis pakyla, įsisiurbia man į lūpas, delnais tvirtai suspaudžia skruostus, o pirštus panardina į plaukus.

– Ana… – sukužda. – Mano Ana…

Jo lūpos vėl susiranda mano lūpas, o liežuvis įžūliai, valdingai įslysta man į burną.

– Tie drabužiai… – sušnabždu abiem garsiai šnopuojant, traukdama Kristianui nuo pečių liemenę, ir jis, trumpai mane paleidęs, ją nusivelka.

Paskui kelias akimirkas įdėmiai žvelgia į mane, išplėtęs geismą spinduliuojančias akis.

– Prašau, leisk man, – tyliai ir meiliai sakau.

Noriu pati nurengti savo vyrą, savo Penkiasdešimt.

Jis klūpodamas klesteli ant kulnų, o aš palinkusi į priekį sučiumpu jo kaklaraištį – sidabriškai pilką, savo mėgstamiausiąjį, – neskubėdama jį atrišu ir atlaisvinu. Kristianas pakelia smakrą, kad lengviau pasiekčiau viršutinę jo baltų marškinių sagą; atsegusi ją, pereinu prie rankogalių. Kristiano rankogalių sąsagos platininės, ant jų išgraviruotos susipynusios raidės A ir K – tai mano vestuvinė dovana jam. Kai atsegu rankogalius, jis paima iš manęs sąsagas ir sugniaužia jas saujoje. Tada pabučiuoja sugniaužtą ranką ir įsikiša sąsagas į kelnių kišenę.

– Pone Grėjau, kaip romantiška…

– Tik dėl jūsų, ponia Grėj, širdelės ir gėlytės. Visada.

Paimu jo ranką ir, žvilgtelėjusi pro truputį pakeltas blakstienas, pabučiuoju į jo paprastą platininį vestuvinį žiedą. Jis garsiai atsidūsta ir užsimerkia.

– Ana… – tarsi melsdamasis sušnabžda mano vardą.

Pakeliu ranką prie marškinių ir, sekdama jo pavyzdžiu, kiekvieną sagą atsegusi švelniai pakšteliu jam į krūtinę ir su pertrūkiais tarp bučinių sakau:

– Su… tavimi… jaučiuosi… tokia… laiminga. Myliu… tave.

Kristianas sudejuoja, vikriai sučiumpa mane per juosmenį, užkelia ant lovos ir užgula. Jo lūpos susiranda manąsias, jo rankos apglėbia mano galvą, jis laiko mane, kad nejudėčiau, o mudviejų liežuviai mėgaujasi vienas kitu. Staiga jis atsiklaupia palikdamas mane įsijaudrinusią, sunkiai gaudančią kvapą.

– Tu tokia graži… žmona, – jis rankomis perbraukia man per kojas, o tada suspaudžia kairę pėdą. – Tavo kojos žavios. Noriu išbučiuoti kiekvieną jų centimetrą. Ir pradėti nuo čia.

Jis prispaudžia lūpas prie kojos nykščio, paskui dantimis grybšteli jo pagalvėlę. Man visas kūnas žemiau juosmens suvirpa. Jo liežuvis slysta keltimi, dantys brūkšteli per kulną ir nukeliauja aukštyn, prie kulkšnies. Kristianas apiberia bučiniais vidinę blauzdos pusę; švelniais, bet aistringais bučiniais. Užgulta jo, pradedu rangytis.

– Nejudėkite, ponia Grėj, – įspėja jis, staiga apverčia mane ant pilvo, o jo burna neskubėdama keliauja per vidines mano blauzdų puses, pasiekia šlaunis, paskui užpakalį ir… sustoja.

Sudejuoju:

– Maldauju…

– Noriu, kad apsinuogintum, – sumurma jis ir neskubėdamas, kabliukas po kabliuko, atsagsto man korsetą.

Kai šis mano prispaustas nukrinta ant lovos, Kristianas liežuviu iš apačios į viršų brūkšteli man išilgai nugaros.

– Kristianai, prašau…

– Ko norite, ponia Grėj? – prikišęs lūpas man prie ausies švelniai klausia jis.

Kristianas, galima sakyti, užgulęs mane… jaučiu į užpakalį besiremiančią standžią jo varpą.

– Tavęs.

– O aš – tavęs, meile mano, gyvenime mano… – sušnabžda jis ir, nespėjus nė mirktelėti, apverčia mane ant nugaros.

Greitai atsikėlęs, vienu vikriu judesiu jis nusimauna ir kostiumo kelnes, ir trumpikes, o tada visiškai nuogas atsistoja prieš mane, neslėpdamas išpampusio ir pasiruošusio penio. Nedidelio kambarėlio žavesys nublanksta prieš akinantį Kristiano grožį, prieš jo geismą ir reikmę mane turėti. Pasilenkęs jis numauna man kelnaites ir įdėmiai pažvelgia į akis.

– Mano… – be garso, vien lūpomis, pakartoja.

– Maldauju… – gailiai ištariu, o jis plačiai nusišypso – apdovanoja mane geidulinga, išdykėliška, vylinga, tikra Penkiasdešimties šypsena.

Keturpėsčias vėl įlipęs į lovą, šį kartą Kristianas keliauja aukštyn bučiuodamas man dešinę koją… kol pasiekia kauburėlį tarp šlaunų. Ir pražargdina mane plačiau.

– Ak… mano žmona, – sumurma ir jo liežuvis įsmunka į tarpkojį.

Užsimerkiu, atsiduodu neapsakomai mitriam jo liežuviui. Panardinusi pirštus Kristianui į plaukus sugniaužiu kumščius, o mano sėdmenys siūbuoja ir supasi pavergti jo ritmo, paskui ima slysti nuo nedidelės lovos. Kristianas čiumpa mane už klubų ir sukausto, bet… malonaus kankinimo nenutraukia. Aš arti, labai arti ribos.