Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Gal paimti tave jūroje? – pašnibždomis klausia.

– Taip, – sukuždu.

Kristianas atšlyja ir nužvelgia mane meiliu, geidulingu ir linksmu žvilgsniu.

– Ponia Grėj, jūs nepasotinama ir begėdė… Ir kokią pabaisą aš išugdžiau?

– Pabaisą, vertą savęs. Argi kitokią būtum mane ėmęs?

– Paimsiu tave visaip, kaip tik įmanoma, juk žinai. Bet ne dabar. Ne žmonėms matant, – jis krypteli galvą į krantą.

Ką?

Na, žinoma, keli paplūdimyje gulėję ir saulėje deginęsi poilsiautojai pamiršo abejingumą ir dabar susidomėję mus stebi. Staiga Kristianas čiumpa mane, apglėbia per juosmenį ir švysteli į orą: pūkšteliu į vandenį ir nugrimztu ant švelnaus, bangų skalaujamo smėliuko. Išnyru kosėdama, spjaudydama vandenį ir kikendama.

– Kristianai! – priekaištingai šūkteliu, verdama jį rūsčiu žvilgsniu.

Maniau, mylėsimės jūroje ir… tai bus dar vienas pirmas kartas. Tramdydamas apėmusį linksmumą, Kristianas prikanda apatinę lūpą. Aptaškau jį vandeniu ir jis akimirksniu atsako tuo pačiu.

– Turime visą naktį, – sako išsišiepęs iki ausų kaip kvailys. – Tad iki, mažyte.

Jis neria po vandeniu, iškyla per metrą nuo tos vietos, kur panėrė, o tada lengvu ir grakščiu krauliu ima tolti nuo kranto ir nuo manęs.

Ak! Žaismingas, gundantis Penkiasdešimt! Delnu prisidengusi akis nuo saulės, žiūriu į jį plaukiantį. Jis mane taip vilioja… kaip man jį susigrąžinti? Plaukdama į krantą apsvarstau galimybes. Prie paplūdimio gultų jau atnešti mūsų gėrimai, tad skubriai gurkšteliu dietinės kolos. Kristianas – tik vos matomas taškelis tolumoje.

Hm… Atsigulu ant pilvo, šiek tiek pagrabaliojusi sąsagą, nusisegu bikinio liemenėlę ir atsainiai numetu ją ant Kristiano deginimosi gulto. Štai… tuoj pamatysite, kokia galiu būti begėdė, pone Grėjau. Gerai įsikalkite sau į galvą. Užsimerkiu mėgaudamasi saule, šildančia odą, kaulus… nuo tos kaitros imu snūduriuoti ir vėl prisimenu savo vestuvių dieną.

– Galite pabučiuoti nuotaką, – paskelbia pastorius Volšas.

Džiugiai nusišypsau savo vyrui.

– Pagaliau tu mano, – šnipšteli jis, apkabina ir santūriai pabučiuoja į lūpas.

Aš ištekėjusi. Aš – Kristiano Grėjaus žmona. Iš džiaugsmo man sukasi galva.

– Gražiai atrodai, Ana, – sumurma jis ir nusišypso, o jo akyse atsispindi laimė ir… kažkas tamsesnio, kažkas karšto. – Niekam neleisk nuvilkti šios suknelės, tik man, supratai?

Jo šypsena pakelia man kūno temperatūrą iki šimto laipsnių, skruostą liestelėję pirštų galiukai užkaitina kraują.

Po galais… Ir kaip jam tai pavyksta – net ir čia, spoksant į mudu tokiai daugybei žmonių?

Netardama nė žodžio linkteliu. Viešpatie, tikiuosi, mūsų niekas negirdi. Laimė, pastorius Volšas taktiškai pasitraukia tolėliau. Žvilgteliu į čia susirinkusių ir puošniais, vestuvių pokyliui derančiais drabužiais vilkinčių žmonių minią… Mano mama, Rėjus, Bobas ir Grėjai ploja – ploja net Keitė, mano vyriausioji pamergė, kuri vilkėdama šviesiai rožine suknele atrodo stulbinamai graži ir stovi šalia Kristiano brolio ir vyriausiojo pabrolio Elioto. Kas galėjo pamanyti, kad net Eliotas gali taip skrupulingai pasirūpinti savo išvaizda? Visi plačiai ir džiaugsmingai šypsosi, išskyrus tik Greisę – mat ji, neatkreipdama niekieno dėmesio, verkia į elegantišką baltą nosinaitę.

– Ar pasiruošusi švęsti, ponia Grėj? – sumurma Kristianas ir droviai šypteli.

Man pakerta kojas. Su paprastu juodu smokingu, sidabro spalvos liemene ir kaklaraiščiu jis atrodo dangiškai. Jis toks… šaunus .

– Pasiruošusi – dabar ir visada, – išsišiepiu iki ausų kaip paskutinė kvailė.

Netrukus vestuvių pokylis įsibėgėja… Karikas su Greise buvo nepaprastai dosnūs. Jie vėl pastatė palapinę – gražiai papuoštą rožine, sidabro ir dramblio kaulo spalvomis, su atvirais šonais, pro kuriuos matyti įlanka. Mums labai pasisekė, nes pasitaikė puikus oras ir dabar virš vandens šviečia vėlyvos popietės saulė. Viename palapinės gale – šokių aikštelė, kitame – gausiai valgiais nukrautas bufetas.

Rėjus su mano mama šoka ir abu juokiasi. Matyti juos drauge – ir malonu, ir liūdna. Tikiuosi, mudviejų su Kristianu santuoka truks ilgiau. Nežinau, ką daryčiau, jei jis mane paliktų. Kaip sakoma, tuoktis paskubėsi – ilgai gailėsies. Šis posakis niekaip neišeina man iš galvos.

Šalia manęs stovi Keitė, vilkinti ilgą šilkinę suknelę ir neprilygstamai graži. Žvilgtelėjusi į mane, ji suraukia kaktą.

– Klausyk, tai turėtų būti laimingiausia tavo gyvenimo diena, – priekaištingai sako ji.

– Taip ir yra, – šnipšteliu.

– Ak, Ana, kas atsitiko? Žiūri į savo mamą ir Rėjų?

Liūdnai linkteliu.

– Jie laimingi.

– Gyvendami atskirai – dar laimingesni.

– Tave apniko abejonės? – susirūpinusi klausia Keitė.

– Ne, nieko panašaus. Tiesiog… aš jį taip myliu…

Sustingstu negalėdama, o gal ir nenorėdama žodžiais išreikšti savo nuogąstavimų.

– Ana, akivaizdu, kad jis tave dievina. Žinau, jūsų santykių pradžia nebuvo įprasta, bet mačiau, kokie laimingi praėjusį mėnesį buvote, – sako ji suėmusi mano plaštakas. – Be to, dabar jau per vėlu, – šypsodamasi priduria.

Sukikenu. Kas jau kas, o Keitė tikrai geba konstatuoti tai, kas akivaizdu. Ji suspaudžia mane ypatingame Ketrinos Kavanag glėbyje.

– Ana, viskas bus gerai. Ir jei dėl Kristiano tau nuo galvos bent plaukas nukris, jis turės reikalų su manimi.

Paleidusi mane, ji nusišypso kažkam, stovinčiam man už nugaros.

– Sveika, mažyte, – užklupęs iš netyčių, Kristianas apkabina mane, pakšteli į smilkinį. – Keite… – linktelėdamas sveikinasi.

Nors praėjo jau šešios savaitės, su Keite jis vis dar elgiasi pabrėžtinai santūriai.

– Dar kartą labas, Kristianai. Einu ieškoti tavo vyriausiojo pabrolio: taip jau sutapo, kad jis – mano vaikinas.

Nusišypsojusi mudviem su Kristianu, Keitė nužingsniuoja pas Eliotą, gurkšnojantį kokteilius ir besišnekučiuojantį su jos broliu Etanu ir mūsų bičiuliu Chosė.

– Mums jau metas, – sumurma Kristianas.

– Taip greitai? Tai pirmas pokylis, kuriame dalyvauju neprieštaraudama būti dėmesio centre.

Apsisuku Kristiano glėbyje ir pažvelgiu jam į akis.

– Nusipelnai būti dėmesio centre. Atrodai nuostabiai, Ana.

– Tu taip pat.

Kristianas nusišypso, nuo jo veido išraiškos man ima kaisti kraujas.

– Ši graži suknelė tau labai tinka.

– Ši seniena? – klausiu droviai nuraudusi, timptelėdama už plonų nėrinių, kurie puošia paprastą prigludusią vestuvinę suknelę, sukurtą Keitės motinos. Man patinka, kad nėriniai vos dengia petį – tai ir kuklu, ir žavinga. Tikiuosi…

Kristianas pasilenkęs mane pabučiuoja.

– Eime. Daugiau nenoriu dalytis tavęs su visais šiais žmonėmis.

– Ar galime tiesiog išeiti iš savo vestuvių pokylio?

– Mažyte, tai mūsų šventė, tad galime elgtis kaip tinkami. Tortą jau prapjovėme. O dabar norėčiau čiupti tave, nusinešti kur nors labai toli ir turėti vien sau.

Sukikenu.

– Turėsite mane visą gyvenimą, pone Grėjau.

– Labai malonu girdėti, ponia Grėj.

– Ak, štai kur jūs! Balandėliai…

Mintyse sunkiai atsidūstu… Mudu užtiko Greisės motina.

– Kristianai, mielasis… Gal pašoktum dar vieną šokį su savo močiute?

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas.

– Žinoma, močiute.

– O tu, gražioji Anastazija, eik ir pradžiugink senį – pašok su Teo.