Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Ji pakelia akis ir, neslėpdama palengvėjimo, šypteli. Pagaliau.

– Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti to interviu.

Tai ilgiausia jos išraityta kalba per visą mudviejų pažinties laiką, ir tiek prišnekėjo apie kitą žmogų, o ne apie save. Įdomu.

Man dar nespėjus nieko atsakyti, ji priduria:

– Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių jūsų nuotraukų.

Atkaklioji panelė Kavanag užsigeidė nuotraukų. Reklaminių, glamūrinių nuotraukų? Galiu tuo pasirūpinti. Turėsiu progą praleisti daugiau laiko su nuostabiąja panele Stil.

– Kokių nuotraukų ji norėtų?

Kelias akimirkas ji stebeilija į mane, paskui papurto galvą.

– Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj…

Juk galiu likti Portlande. Galiu dirbti viešbučio apartamentuose. Kad ir „Heathman“ viešbutyje. Tik reikia, kad atvažiuotų Teiloras ir atvežtų mano kompiuterį ir drabužių. Arba paprašyti, kad tai padarytų Eliotas… nebent jis kažkur prašapęs ir dulkinasi, mat savaitgaliais tai pagrindinė jo veikla.

– Sutiktumėte nusifotografuoti? – neįstengdama slėpti nuostabos klausia ji.

Linkteliu. Nenutuokiate, ką dar sutikčiau daryti, kad tik galėčiau daugiau pabūti su jumis, panele Stil… Tiesą sakant, ir aš pats nenutuokiu…

– Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti fotografą.

Panelė Stil nusišypso ir jos veidas nušvinta kaip ryto aušra. Viešpatie, kokia ji žavi – net kvapą gniaužia.

– Praneškite man apie rytojaus planus, – iš piniginės išimu vizitinę kortelę. – Čia yra mobiliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš dešimtą, paskambintumėte.

O jei nepaskambins, nieko nelaukdamas grįšiu į Siatlą ir pamiršiu šį kvailą nuotykį. Pagalvojęs apie tai nuliūstu.

– Sutarta.

Ji vis dar plačiai šypsosi.

– Ana!

Mudu atsisukame ir prekių lentynų gale pamatome jauną vyrą, apsirengusį paprastai, bet nepigiai. Jo šypsena skirta vien panelei Anastazijai Stil. Po velnių, kas tas tipas?

– Hm… minutėlę atsiprašysiu jūsų, pone Grėjau.

Ji prieina prie jo, o tas niekšelis suspaudžia ją lokio glėbyje. Man kraujas užverda. Tai instinktyvi reakcija. Patrauk nuo jos savo letenas. Sugniaužiu kumščius, bet matydamas, kad ji į jo apkabinimą neatsako, truputį aprimstu.

Tada juodu ima pašnibždomis šnekėtis. Mėšlas, gal Velčas apsiriko? Gal vis dėlto šis vyrukas yra jos vaikinas? Pagal amžių tiktų, be to, jis neatitraukia nuo jos geismingo žvilgsnio. Truputį atšlijęs, dar kelias akimirkas jis palaiko panelę Stil, atidžiai apžiūri, o tada atsainiai apglėbia per pečius. Iš pirmo žvilgsnio tai įprastas gestas, bet aš iš karto susigaudau, kad tas šunsnukis leidžia man suprasti, jog mergina priklauso jam ir galiu nešdintis. O ji, rodos, jaučiasi nesmagiai ir mindžikuoja.

Mėšlas. Turiu išeiti. Tada panelė Stil jam dar kažką pasako ir, liestelėjusi dilbį – ne plaštaką! – palieka jį vieną. Akivaizdu, kad artimi santykiai jų nesieja. Gerai.

– Hm… Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės savininko brolis. – Ji keistai mane nužvelgia, nors nesuprantu kodėl, ir priduria: – Su Polu susipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors susitinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur studijuoja verslo administravimą.

Vadinasi, viršininko brolis, o ne vaikinas… Netikėtai pajuntu didžiulį palengvėjimą, – net suraukiu kaktą. Ne juokais įsižiūrėjau šitą moterį.

– Pone Kleitonai… – tyčia pasisveikinu labai santūriai.

– Pone Grėjau… – jis glebiai paspaudžia man ranką. Bestuburis mulkis… – Pala, ar tik jūs – ne Kristianas Grėjus ? Iš Grėjaus įmonių holdingo?

Polas Kleitonas akimirksniu iš karingai nusiteikusio savininko virsta keliaklupsčiaujančiu vergu.

Taip, tas pats, subinlaižy tu…

– Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo nors naudingas?

– Anastazija mane jau aptarnavo, pone Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga.

O dabar – atsiknisk.

– Puiku, – linksmai ir mandagiai, bet vis dar išpūtęs akis sako Polas. – Iki, Ana.

– Iki, Polai, – atsako ji ir jis, ačiū Dievui, nueina.

Žvilgsniu nulydžiu jį į pagalbines parduotuvės patalpas.

– Gal pageidausite dar ko nors, pone Grėjau?

– Ačiū, daugiau nieko nereikia, – sumurmu.

Velnias, man visiškai neliko laiko, o vis dar nežinau, ar kada nors vėl ją pamatysiu. Privalau sužinoti, ar galiu puoselėti bent mažytę viltį, kad ji apsvarstys tai, ką ketinu jai siūlyti. Tik… kaip paklausti? Ar esu pasiruošęs turėti naują nuolankiąją, ir dar tokią, kuri nieko apie šį gyvenimo būdą nežino? Mėšlas. Jai reikės papildomų mokymų. Patenkintas nebyliai suniurnu, mat suprantu, kokių įdomių galimybių tie mokymai atvertų… Po galais, ją bemokant irgi būtų galima patirti nemenkų malonumų. Tik ar ji apskritai susidomės? Gal aš viską ne taip supratau?

Nuleidusi akis, ji grįžta prie kasos, nuskenuoja mano pirkinius. Po velnių, pažiūrėk į mane! Noriu vėl pamatyti jos gražias mėlynas akis ir suprasti, kas jai galvoj.

Pagaliau panelė Stil pakelia galvą.

– Keturiasdešimt trys doleriai.

Ir viskas?

– Norėsite maišelio? – klausia ji kaip tikra pardavėja, o aš paduodu jai „Amex“ kreditinę.

– Taip, Anastazija.

Jos vardo – gražaus vardo, puikiai tinkančio tokiai gražiai merginai, – skiemenys nuslysta mano liežuviu.

Ji paskubomis, mitriai sudeda pirkinius į maišelį. Štai ir viskas. Turiu išeiti.

– Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite man.

Ji linkteli ir grąžina man kortelę.

– Gerai. Tad galbūt iki rytojaus. – Negaliu taip imti ir išeiti. Turiu parodyti, kad esu jai neabejingas. – Beje, Anastazija… Džiaugiuosi, kad panelė Kavanag negalėjo pati paimti interviu.

Pamatęs didžiulę nuostabą jos veide ir labai patenkintas, persimetu per petį maišelį ir neskubėdamas išeinu iš parduotuvės.

Taip, nors sveikas protas sako ką kita, geidžiu jos. Dabar reikės palaukti… po velnių, laukti… ir vėl.

Štai ir viskas… kol kas.

Ačiū, ačiū, ačiū, kad skaitėte.

E L James