Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Po galais, čia dabar kas?

Galbūt šios nekaltos akys vis dėlto mato mane kiaurai? Kontrolės maniakas – antras mano vardas.

Piktai į ją dėbteliu.

– O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil.

Be to, norėčiau kontroliuoti ir tave, ir tuoj pat.

Ji išplečia akis. Jos veide vėl pasirodo tas patrauklus raudonis, ji prikanda lūpą. Kažką šneku, mėgindamas nukeipti dėmesį nuo jos burnos.

– Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti.

– Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – švelniai ir raminamai klausia panelė Stil, bet dailus jos antakis kilstelėtas, išlenktas, o akyse matyti nepritarimas.

Jaučiu, kaip susierzinimas stiprėja. Ar ji tyčia mane erzina? Ir kas iš tiesų mane siutina: jos klausimai ir požiūris ar tai, kad man ji patraukli?

– Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas.

Išgirdusi mano atsakymą, ji iš nuostabos išsižioja. Tai man labiau patinka. Štai jums ir atsakymas, panele Stil. Jaučiu, kad atgaunu savitvardą.

– Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai?

– Holdingas priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai, – trumpai paaiškinu.

Ji turėtų tai žinoti. Nustebęs kilsteliu antakį.

– Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių? – teisingai supratusi mano reakciją, ji skubiai pereina prie kito klausimo.

Ji žino, kad aš supykęs, ir nežinia kodėl man tai labai patinka.

– Turiu, ir labai įvairių, panele Stil, – šyptelėjęs sakau. – Labai įvairių.

Staiga įsivaizduoju ją savo žaidimų kambaryje įvairiomis pozomis: antrankiais prikaustytą prie kryžiaus, išskėstomis rankomis ir kojomis ant lovos su baldakimu, tysančią ant plakimo suolo. Po perkūnais! Iš kur tokios fantazijos? Ir štai – ji vėl nurausta kaip žarija. Tai tarsi gynybinis mechanizmas. Ramiau, Grėjau.

– Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti?

– Atsipalaiduoti?

Nusišypsau; keista girdėti šiuos žodžius iš tokios protingos merginos. Be to, argi aš turiu laiko atsipalaiduoti? Ar ji bent nutuokia, kiek valdau įmonių? Bet ji žiūri į mane tomis naiviomis mėlynomis akimis ir pats nustembu, kad rimtai svarstau jos užduotą klausimą. Kas man padeda atsipalaiduoti? Buriavimas, skraidymas, dulkinimasis… tyrimas, kiek ir ko gali ištverti tokios rudaplaukės merginos kaip ji, ir jų vertimas paklusti… Pagalvojęs apie tai, sujudu krėsle, bet atsakau jai sklandžiai, nutylėdamas abu mėgstamiausius laisvalaikio leidimo būdus.

– Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją?

Jos klausimas gana šiurkščiai bloškia mane atgal į tikrovę.

– Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.

Jie gabena maistą į visus pasaulio kampelius: paima iš tų, kurie jo turi, ir veža tiems, kuriems jo trūksta, o pargabena kitų prekių. Kam tai galėtų nepatikti?

– Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais.

Vadovaujuosi širdimi? Aš? Oi, ne, mažyte. Mano širdis jau senų seniausiai pavirtusi akmeniu.

– Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu.

– Kodėl jie taip sakytų?

– Nes puikiai mane pažįsta, – sakau ir kreivai šypteliu.

Tiesą sakant, niekas manęs taip gerai ir nepažįsta, išskyrus galbūt Eleną. Pasvarstau, kaip ji įvertintų čia sėdinčią dailutę panelę Stil. Ši mergina – tarsi prieštarų kamuolys: drovi, nerangi, akivaizdžiai protinga ir velniškai patraukli. Taip, gerai, pripažįstu. Ji tikrai gundantis kąsnelis…

Kitą klausimą ji išpyškina atmintinai:

– Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti?

– Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai duodu interviu…

Gyvenant taip, kaip gyvenu aš, privatumą saugoti būtina.

– Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis?

– Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi.

Bet džiaugiuosi, kad atvažiavai tu, o ne ji.

– Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi?

– Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai maisto.

Nutaisęs neperprantamą veidą, dėbsau į ją.

– Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius?

Panelė Stil mąsliai žiūri į mane, tarsi būčiau mįslė, kurią jai reikia įminti, bet aš nieku gyvu nenoriu, kad tos didelės mėlynos akys žvelgtų į tamsią mano sielą. Apie tokius dalykus kalbėtis neketinu. Niekada.

– Tai gudrus verslas, – gūžteliu apsimesdamas, jog nuobodžiauju, o kad išblaškyčiau besitvenkiančias mintis apie alkį, mėginu įsivaizduoti, jog dulkinu ją sugrūdęs kotą į burną. Taip, šiai burnytei mankšta nepakenktų. Ši mintis mane tikrai uždega, tad leidžiu sau malonumą įsivaizduoti panelę Stil klūpančią prieš mane.

– Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia? – vėl neužsikirsdama išpyškina ji.

– Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus, išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa.

– Vadinasi, norite užvaldyti daiktus?

Taip, mažyte. Pirmiausia – tave.

– Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų.

– Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas, – sako panelė Stil, išgirstu nepritarimo gaidelę ir vėl suirztu.

Ji kalba kaip turtingų tėvų dukrelė, gaudavusi viską, ko tik užsigeisdavo, bet atidžiau pažvelgęs į jos drabužius, akivaizdžiai pirktus „Walmart“, na, geriausiu atveju „Old Navy“ drabužių parduotuvėse, suprantu, kad taip nėra. Ji tikrai neaugo pasiturinčioje šeimoje.

Aš galėčiau tavimi pasirūpinti…

Po velnių, iš kur tokios mintys? Nors dabar, gerai pagalvojus, man tikrai reikėtų naujos nuolankiosios. Kiek laiko praėjo nuo tada, kai atsisakiau Siuzanos? Du mėnesiai? Ir štai: sėdžiu prieš šią rudaplaukę ir varvinu seilę. Pamėginu nusišypsoti ir jai pritarti. Šiaip ar taip, vartoti – nieko bloga, vartojimas varo į priekį tai, kas dar liko iš Amerikos ekonomikos.

– Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?

Po velnių, ką tai turi bendra su naftos kainomis? Suraukiu kaktą ir dėbteliu į ją. Koks paikas klausimas. Jei būčiau likęs su ta kekše narkomane, tikriausiai būčiau miręs. Mėginu išsisukti nuo išsamaus atsakymo ir nekelti balso, bet ji nuo manęs neatstoja ir domisi, kokio amžiaus buvau įsūnytas. Užčiaupk jai burną, Grėjau!

– Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele Stil, – griežtai sakau.