Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Gal pakabinkime varpelį?

Linkteliu nebyliai pritardamas.

– KRISTIANAI, KAI NORI VALGYTI,turi man pasakyti. Tikrai gali tai padaryti. Gali paimti mamytę už rankos, nusivesti į virtuvę ir parodyti.

Ji nukreipia savo ilgą pirštą į mane. Jos nagas blizgus ir rožinis. Gražus. Tik nežinau, ar mano nauja mamytė pyksta, ar ne. Suvalgiau viską, ką gavau pietų. Makaronų su sūriu. Buvo skanu.

– Nenoriu, kad būtum alkanas, mielasis. Sutarta? O dabar gal nori ledų?

Mano galva linksi, nebyliai šaukdama: „Taip!“ Mamytė man šypsosi. Jos šypsenos man patinka. Labiau už makaronus su sūriu.

KALĖDŲ EGLĖ LABAI GRAŽI.Apglėbęs savo antklodėlę, stoviu ir žiūriu į ją. Spalvotos lemputės mirguliuoja, o žais-liu-kai taip pat pačių įvairiausių spalvų. Man patinka mėlyni. O ant eglės viršūnės matyti didelė žvaigždė. Tėtis pakėlė Leliotą ir Leliotas užmovė ant viršūnės žvaigždę. Leliotui patinka užmauti ant viršūnės žvaigždę. Ir aš noriu užmauti žvaigždę ant eglės viršūnės, bet… nenoriu, kad tėtis apkabintų mane ir aukštai iškeltų. Nenoriu, kad jis mane laikytų. Žvaigždė ryškiai tviska.

Šalia eglės stovi fortepijonas. Nauja mamytė leidžia man liesti juodus ir baltus klavišus. Juodus ir baltus. Mėgstu baltus garsus. Juodas garsas negeras. Bet man ir juodas patinka. Nuo balto peršoku prie juodo. Nuo balto prie juodo. Nuo juodo prie balto. Baltas, baltas, baltas, baltas. Juodas, juodas, juodas, juodas. Man tas garsas patinka. Labai mėgstu garsą.

– Nori, kad tau pagročiau, Kristianai?

Mano nauja mamytė atsisėda. Paliečia baltą klavišą, paskui juodą ir suskamba daina. Ji mindo pedalus apačioje. Kartais muzika skamba garsiai, kartais tyliai. Daina linksma. Ir Leliotui patinka, kai mamytė dainuoja. Ji dainuoja apie bjaurųjį ančiuką. Mamytė juokingai kreksi kaip antis. Leliotas irgi ima juokingai kreksėti, mosuoti rankomis tarsi paukštis sparnais. Leliotas juokingas.

Mamytė juokiasi. Leliotas juokiasi. Ir aš juokiuosi.

– Tau patinka ši dainelė, Kristianai?

Mamytės veide išvystu ir liūdesį, ir džiaugsmą.

TURIU KO-JI-NĘ. JI RAUDONA,o ant jos – vyras su raudona kepure ir didele žila barzda. Jis – Kalėdų Senelis. Kalėdų Senelis atneša dovanų. Esu matęs Kalėdų Senelio atvaizdų. Bet anksčiau Kalėdų Senelis niekada neatnešdavo man dovanų. Nes buvau blogas. Blogiems berniukams Kalėdų Senelis dovanų neneša. O dabar aš geras. Mano nauja mamytė sako, kad esu geras, labai geras. Nauja mamytė tiesiog nežino. Niekada negaliu to sakyti naujai mamytei, bet… aš blogas. Nenoriu, kad nauja mamytė tai žinotų.

TĖTIS PAKABINA KO-JI-NĘ VIRŠ ŽIDINIO.Ir Leliotas turi ko-ji-nę. Leliotas moka perskaityti ant ko-ji-nės parašytą žodį. Ant jos parašyta: „Leliotas“. Ant mano ko-ji-nės taip pat užrašytas žodis. Nauja mamytė jį perskaito: „Kris-ti-a-nas“.

TĖTIS SĖDI ANT MANO LOVOSkrašto. Ir man skaito. Laikau suspaudęs savo antklodėlę. Mano kambarys didelis. Kartais jame tamsu ir aš sapnuoju baisius sapnus. Baisius sapnus apie tai, kas būdavo anksčiau. Kai sapnuoju baisius sapnus, nauja mamytė ateina pas mane į lovą. Atsigula ir, kol užmiegu, tyliai dainuoja. Nuo jos sklinda toks švelnus, naujas ir malonus kvapas… Mano nauja mamytė nešalta. Ne taip, kaip… Ne taip, kaip… Kai ji miega su manimi, blogi sapnai negrįžta.

PAS MUS BUVO KALĖDŲ SENELIS.Jis nežino, kad buvau blogas. Džiaugiuosi, kad nežino. Turiu traukinį ir sraigtasparnį, lėktuvą ir sraigtasparnį, mašiną ir sraigtasparnį. Mano sraigtasparnis gali skristi. Jis mėlynas. Jis apsuka ratą aplink Kalėdų eglę. Lekia virš fortepijono ir nusileidžia ant paties baltų klavišų vidurio. Paskui praskrenda virš mamytės, virš tėčio ir virš legais žaidžiančio Lelioto. Sraigtasparnis skrenda per visą namą, per valgomąjį, per virtuvę. Paskui pro duris, į tėčio darbo kambarį, į viršų, į mano miegamąjį, į Lelioto miegamąjį, į mamytės ir tėčio miegamąjį. Jis skrenda per visus namus, nes tai mano namai. Tai mano namai, kuriuose gyvenu.

PAŽINTIS SU PENKIASDEŠIMČIA ATSPALVIŲ

2011 m. gegužės 9-oji, pirmadienis

–Rytoj, – burbteliu norėdamas atsikratyti Klodo Bastilio, stovinčio ant mano kabineto slenksčio.

– Šią savaitę sužaisime golfo partiją, Grėjau? – Bastilis truputį pasipūtėliškai nusišypso puikiai žinodamas, kad pergalė golfo aikštelėje jam garantuota.

Klodas apsisuka ir išeina, o aš nulydžiu jį rūsčiu žvilgsniu. Jo atsisveikinimo žodžiai – tarsi druska ant žaizdų, mat, kad ir kaip didvyriškai šįryt stengiausi treniruočių salėje, mano asmeninis treneris asmeniškai išspardė man subinę. Vieninteliam Bastiliui pavyksta mane nugalėti, o dabar jis dar užsimanė ir antros pergalės prieš mane – golfo lauke. Nepakenčiu golfo, bet neformalioje aplinkoje tvarkoma tiek daug verslo reikalų, kad turiu kęsti dar ir jo golfo pamokas. Ir… nors labai nenoriu to pripažinti, Bastilis iš tiesų sugebėjo truputį pagerinti mano žaidimą.

Žvelgiant į Siatlo panoramą, į sąmonę ima skverbtis jau pažįstamas nuobodulys. Mano nuotaika šiandien – niūri kaip oras. Visos dienos man vienodos, tad reikėtų ką nors sugalvoti ir prasiblaškyti. Visą savaitgalį dirbau ir dabar, vėl tarsi narve įsikalinęs tarp keturių sienų, nerandu sau vietos. Neturėtų taip būti, juolab po kelių kovų su Bastiliu. Bet taip yra.

Susiraukiu. Karti tiesa, kad pastaruoju metu mane deramai domino tik sprendimas išsiųsti į Sudaną du pilnus krovininius lėktuvus. Staiga prisimenu dar vieną dalyką: Ros jau turėjo grįžti ir pateikti man visas sąskaitas ir pervežimo išlaidų sąmatas. Po galais, kur ji taip užtruko? Ketindamas išsiaiškinti, ką ji rezga, žvilgteliu į savo darbotvarkę ir paimu telefoną.

Viešpatie! Man dar teks iškęsti atkakliąją panelę Kavanag ir duoti interviu Vašingtono valstybinio universiteto studentų laikraščiui. Po velnių, ir kodėl sutikau su ja pasikalbėti? Nepakenčiu interviu, tų beprasmiškų klausimų, kuriuos uždavinėja neapsišvietę, tuščiagalviai idiotai. Suskamba mano telefonas.

– Klausau, – piktai tarsteliu Andrėjai, tarsi ji būtų dėl visko kalta. Galiu bent jau pasistengti, kad tas interviu būtų trumpas.

– Pone Grėjau, panelė Anastazija Stil atvyko imti iš jūsų interviu.

– Stil? Laukiau Ketrinos Kavanag.

– Ją pavaduos panelė Anastazija Stil, sere.

Susiraukiu. Staigmenos man nepatinka.

– Kvieskite, – burbteliu puikiai žinodamas, kad kalbu kaip paniuręs paauglys, bet man tai nė velnio nerūpi.

Taigi… panelė Kavanag nepasiekiama. Pažįstu jos tėvą, Kavanago žiniasklaidos koncerno savininką. Mudu esame sudarę sandorių: jis man padarė gudraus verteivos ir racionaliai mąstančio pono įspūdį. Šis interviu yra mano paslauga jam – paslauga, kurią kada nors, kai prireiks, aš jam priminsiu. Be to, turiu pripažinti, man buvo truputį smalsu pamatyti jo dukterį ir pažiūrėti, ar obuolys nuo obels toli rieda…

Prie durų kilęs sambrūzdis priverčia mane atsistoti ir po akimirkos į kabinetą tikrąja to žodžio prasme įvirsta ilgų kaštoninių plaukų debesis, išblyškusios rankos bei kojos ir rudi batai. Užverčiu akis į lubas suerzintas tokio nerangumo, bet stengiuosi elgtis ramiai ir nuskubu pastatyti ant kojų merginos, kuri parpuolusi dabar keturpėsčia klūpo ant mano kabineto grindų. Suėmęs už liesų pečių, padedu jai atsistoti.

Ji pakelia į mane vaiskias, šviesiai mėlynas, sutrikusias akis ir aš sustingstu tarsi stabo ištiktas. Tos akys nepaprastos spalvos – nekaltos, žydros kaip vasaros dangus, – ir staiga nudiegia siaubinga mintis, kad jos mane mato kiaurai. Pasijuntu tarsi… nuogas. Ši mintis sunervina. Jos veidelis smulkus, mielas, dabar, tiesa, išraudęs, bet šiaip – šviesiai rožinis. Pagalvoju, ar visa jos oda tokia – nepriekaištinga – ir kaip ji atrodytų įraudusi ir įšilusi nuo lazdos kirčių. Prakeikimas. Sunerimęs nuveju šalin neklusnias ir dabar nevisiškai tinkamas mintis. Po velnių, Grėjau, ką sau manai? Ši mergina gerokai per jauna. Ji stovi spoksodama į mane ir aš vos susilaikau vėl neužvertęs akių į lubas. Taip, taip, mažyte, bet tai tik veidas, tik išorinis grožis . Noriu, kad ji liautųsi taip atvirai susižavėjusi į mane vėpsoti tomis savo didelėmis mėlynomis akimis.