Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Myliu tave, – sušnabždu.

– Ak, Ana, – verksmingai atsiliepia jis. – Ir aš tave labai myliu.

Giliai pajuntu keistą tempimą. Anksčiau nieko panašaus nejaučiau. Kristianas žvilgteli anapus širmos ir išblykšta, bet vis tiek žiūri tarsi pakerėtas.

– Kas ten vyksta?

– Siurbti! Gerai…

Staiga išgirstu veriantį, piktą verksmą.

– Jums gimė berniukas, ponia Grėj. Atlikite Apgar testą.

– Devyni balai.

– Ar galiu jį pamatyti? – sušnabždu.

Kristianas akimirką pradingsta ir tuoj vėl grįžta pas mane, laikydamas ant rankų į mėlyną audeklą suvyniotą mano sūnų. Jo veidelis rožinis, aplipęs balkšvomis nuovalomis ir kraujo likučiais. Mano kūdikis. Mano Dribsniukas… Teodoras Reimondas Grėjus.

Kristiano akyse pamatau ašaras.

– Štai jūsų sūnus, ponia Grėj, – dusliai, vos tramdydamas jaudulį sušnabžda jis.

– Mūsų sūnus, – sukuždu. – Koks gražus…

– Išties, – sako Kristianas ir švelniai pabučiuoja mūsų gražuoliui berniukui į kaktą po tamsiais plaukais. Teodoras Reimondas Grėjus nieko nejaučia. Užsimerkęs ir pamiršęs, kad visai neseniai rėkė, jis miega. Nieko gražesnio už jį iki šiol nebuvau mačiusi. Jis toks gražus, kad man ima ristis ašaros.

– Ačiū, Ana, – sušnabžda Kristianas ir jo akys taip pat sudrėksta.

– Kas yra? – suėmęs už smakro, Kristianas kilsteli man galvą.

– Kaip tik prisiminiau Tedo gimimą.

Kristianas išbąla ir atsargiai uždeda delnus man ant pilvo.

– Dar kartą to patirti nenoriu. Dabar iš karto darysime cezario pjūvį.

– Kristianai, aš…

– Ne, Ana. Po galais, aną kartą vos nenumirei. Ne.

– Nė nemaniau mirti.

– Ne, – kaip kirviu nukerta Kristianas ir suprantu, kad ginčytis beprasmiška, bet kai pažvelgia į mane, jo žvilgsnis vėl sušvelnėja. – Febė… Šis vardas man patinka, – sušnabžda jis, nosimi braukdamas man per nosį.

– Febė Grėj? Febė… Taip. Ir man patinka, – žvilgteliu į jį ir nusišypsau.

– Gerai. Noriu sumontuoti Tedo dovaną.

Mano vyras paima mane už rankos ir mudu nulipame laiptais. Kristianas labai jaudinasi; šios akimirkos jis laukė visą dieną.

– KAIP MANAI, AR JAM PATIKS?– Kristianas pakelia į mane baimingas akis ir mudviejų žvilgsniai susitinka.

– Jam labai patiks. Maždaug dvi minutes. Kristianai, jam tik dveji.

Kristianas baigė rinkti medinį traukinuką su bėgiais, nupirktą Tedui dovanų gimtadienio proga. Jis liepė Barniui nusivežti žaislą į dirbtuves ir du elektrinius traukinuko varikliukus pakeisti saulės baterijomis, tokiomis kaip sraigtasparnio, kurį prieš kelerius metus padovanojau pačiam Kristianui. Rodos, Kristianas nekantriai laukia, kada patekės saulė. Nujaučiu, kad jis pats nori pažaisti su traukinuku. Traukinuko bėgiai užima didumą akmens masės plytelėmis išklotos dengtos mūsų terasos.

Rytoj bus Tedo gimtadienio šventė, į kurią susirinks giminės ir draugai. Atvažiuos Rėjus, Chosė ir visi Grėjai, taip pat ir Tedo pusseserė Eiva, Keitės ir Elioto dviejų mėnesių dukrytė. Nekantriai laukiu, kada galėsiu pasišnekėti su Keite, pasidalyti su ja naujienomis ir pažiūrėti, ar motinystė jai į gera.

Žiūriu, kaip virš Olimpo pusiasalio leidžiasi saulė. Vaizdas nuostabus, kaip Kristianas ir sakė, ir grožėdamasi juo dabar pajuntu tokį pat džiaugsmingą virpulį, kokį pajutau išvydusi šią panoramą pirmą kartą. Man tiesiog kvapą užgniaužia: sutemų gaubiamas sąsiauris. Kristianas mane apglėbia.

– Neblogas vaizdas.

– Tikrai, – sako Kristianas ir atsisukusi pamatau, kad jis atidžiai žvelgia į mane. Tada švelniai pabučiuoja mane į lūpas. – Gražus vaizdas, – sumurma jis. – Mano mėgstamiausias.

– Čia mūsų namai.

Jis nusišypso ir vėl mane pabučiuoja.

– Myliu tave, ponia Grėj.

– Ir aš tave myliu, Kristianai. Ir visada mylėsiu.

KRISTIANO ATSPALVIAI

PIRMOSIOS PENKIASDEŠIMTIES KALĖDOS

Mano megztukas graužia ir kvepia kaip naujas. Viskas nauja. Turiu naują mamytę. Ji gydytoja. Ji turi tetoskopą, kurį galiu įsikišti į ausis ir girdėti savo širdį. Ji miela ir šypsosi. Visą laiką šypsosi. Jos dantys maži ir balti.

– Nori padėti man puošti eglutę, Kristianai?

Kambaryje su didelėmis sofomis stovi didelė eglė. Didelė eglė. Tokių mačiau ir anksčiau. Bet tik parduotuvių vitrinose. Ne viduje, kur stovi sofos. Naujuose mano namuose sofų daug. Ne viena. Tikrai ne viena ruda suskretusi sofa.

– Štai, žiūrėk.

Mano nauja mamytė parodo į burbulų pilną dėžę. Čia daug gražių žibančių bumbulų.

– Tai eglutės žaisliukai.

Žais-liu-kai. Žais-liu-kai. Mintyse pakartoju tą žodį. Žais-liu-kai.

– O čia, – ji nutyla ir išima ilgą virvę su gėlyčių žiedais, – čia – girlianda su lemputėmis. Pirma uždėsime lemputes, o tada galėsime puošti eglę.

Ji nuleidžia ranką ir pataršo man plaukus. Nuščiuvęs sustingstu. Bet man patinka plaukuose justi jos pirštus. Patinka būti šalia naujos mamytės. Ji maloniai kvepia. Švara. Be to, liečiasi tik prie plaukų.

– Mama!

Jis šaukia. Leliotas. Jis didelis ir garsiai šaukia. Labai garsiai. Ir kalba. Visą laiką. O aš visai nešneku. Neturiu žodžių. Tiksliau, turiu, bet jie galvoje.

– Eliotai, mielasis, mes svetainėje.

Jis įbėga. Grįžo iš mokyklos. Ir parsinešė piešinį. Nupiešė jį mano naujai mamytei. Mat ji – ir Lelioto mamytė. Ji pritupia, apkabina jį ir pažvelgia į piešinį. Tame piešinyje – namas su mamyte, tėčiu, Leliotu ir Kristianu. Lelioto piešinyje Kristianas labai mažas. O Leliotas didelis. Jis plačiai šypsosi, o Kristianas liūdnas.

Ateina ir tėtis. Žengia prie mamytės. Tvirtai suspaudžiu antklodėlę. Jis pabučiuoja naują mamytę ir nauja mamytė jo visiškai nebijo. Ji šypsosi. Atsako į bučinį. Suspaudžiu savo antklodėlę.

– Labas, Kristianai.

Tėtis kalba žemu maloniu balsu. Jo balsas man patinka. Jis niekada jo nekelia. Nerėkia. Jis nerėkia kaip… Prieš miegą jis man skaito knygutes. Apie katiną, skrybėlę, žalius kiaušinius ir kumpį. Žalių kiaušinių dar nesu matęs. Tėtis pasilenkia, kad atrodytų mažesnis.

– Ką šiandien veikei?

Parodau jam eglę.

– Nupirkote eglę? Kalėdų eglę?

Linkteliu.

– Graži eglė. Jūs su mamyte išrinkote puikią eglę. Rasti tinkamą eglę – labai svarbus darbas.

Jis taip pat švelniai pataršo man plaukus, o aš vėl sustingstu ir įsitveriu savo antklodėlės. Tėtis manęs neskriaudžia.

– Tėti, pažiūrėk į mano piešinį.

Leliotas siunta, kai tėtis šnekasi su manimi. Siunta ant manęs. Kai Leliotas ant manęs siunta, suduodu jam. Bet jei mušuosi, mamytė ant manęs pyksta. O Leliotas manęs nemuša. Leliotas manęs prisibijo.

ŠVIESELIŲ GIRLIANDA ANT EGLĖSatrodo gražiai.

– Leisk, aš tau parodysiu. Kabliuką prakiši pro šią kilputę ir jau gali kabinti bumbulą ant šakos.

Mamytė pakabina ant eglės raudoną žais-liu-ką.

– Pamėgink pakabinti šį varpelį.

Varpelis skamba. Pajudinu jį. Varpelis linksmai sutilindžiuoja. Dar papurtau. Mamytė šypsosi. Džiugiai. Šypsosi tik man.

– Patinka varpelis, Kristianai?

Nieko nesakau, tik linkteliu, dar papurtau varpelį ir jis vėl linksmai sutilindžiuoja.

– Tavo šypsena labai graži, mielasis, – mamytė sumirksi ir delnu nusibraukia akis. Tada paglosto man plaukus. – Man patinka žiūrėti, kaip šypsaisi.

Jos ranka artėja prie mano peties. Ne. Žingteliu atatupstas ir suspaudžiu savo antklodėlę. Iš pradžių mamytė atrodo liūdna, o paskui vėl laiminga. Vėl paglosto man galvą.