Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Kristianas pakėlęs suka ir suka Tedą ratu, berniukas susižavėjęs vėl džiaugsmingai klykteli. Tada Kristianas liaujasi, švysteli sūnų aukštyn (man net kvapą užgniaužia) ir krintantį vėl sugauna. Tedas džiugiai, nerūpestingai krykščia, o aš su palengvėjimu atsikvepiu. Ak, mano mažasis vyrutis, mielas vyrutis, jis nė akimirkos nenustygsta vietoje.

– Dar, tėti! – šūkteli jis.

Kristianas klusniai švysteli Tedą aukštyn (vėl pajuntu širdį tuksint gerklėje) ir pagavęs priglaudžia prie krūtinės. Pabučiuoja rusvus Tedo plaukus, pakšteli į skruostą ir kelias akimirkas negailestingai kutena. Tedis pratrūksta kvatoti, muistosi, rankytėmis stumia Kristianą, nori išsiveržti iš glėbio. Plačiai šypsodamasis Kristianas nuleidžia sūnų ant žemės.

– Ieškokim mamytės. Ji slepiasi žolėje.

Tedas patenkintas šypsosi, nes šis žaidimas jam patinka, ir ima žvalgytis po pievą. Įsikibęs Kristianui į ranką, berniukas parodo ten, kur manęs nėra, ir tai mane prajuokina. Stebėdama žaidimą paskubomis vėl atsigulu.

– Tedai, girdėjau mamytę juokiantis. Ar ir tu girdėjai?

– Mamyte!

Išgirdusi valdingą Tedo šūksnį nesusilaikau ir garsiai prunkšteliu. Viešpatie, visai kaip tėvas, nors Tedui vos dveji metukai.

– Tedi! – atsiliepiu žvelgdama į dangų ir išsišiepusi iki ausų.

– Mamyte!

Netrukus išgirstu juodu atitapsint per pievą, pirmas per žoles prasiskina kelią Tedas, o paskui jį – Kristianas.

– Mamyte! – suspinga Tedas tarsi radęs dingusį Siera Madrės lobį ir užvirsta ant manęs.

– Labas, mažuti!

Švelniai jį priglaudžiu ir pabučiuoju į putlų skruostą. Jis nusijuokia, taip pat mane pabučiuoja ir iš karto ima veržtis iš glėbio.

– Sveika, mamyte, – šypsodamasis ir žvelgdamas į mane sako Kristianas.

– Sveikas, tėti.

Aš džiugiai nusišypsau, Kristianas paima Tedą ant rankų, atsisėda šalia manęs ir pasisodina sūnų ant kelių.

– Su mamyte turi elgtis atsargiai, – truputį papriekaištauja jis Tedui.

Išgirdusi Kristiano žodžiuose lengvą pašaipėlę, vypteliu. Kristianas išsitraukia iš kišenės „BlackBerry“ telefoną ir paduoda Tedui. Gal mums pasiseks pasimėgauti ramybe. Daugiausia – penkias minutes. Suraukęs kaktytę Tedis apžiūri telefoną. Atrodo rimtutėlis, mėlynos jo akutės tokios susikaupusios – visai kaip elektroninius laiškus skaitančio tėčio. Kristianas kyšteli nosį Tedžiui į plaukus ir man žiūrint į juos abu pasididžiavimas užplūsta širdį. Juodu panašūs kaip du vandens lašai – mano sūnus, ne daugiau kaip kelias minutes ramiai sėdintis ant kelių, ir jo tėvas. Du mano mylimiausi vyrai pasaulyje.

Žinoma, Tedas – pats gražiausias ir gabiausias vaikas visame pasaulyje, bet esu jo motina, tad nieko keisto, kad taip manau. O Kristianas… Na, jis vis toks pat. Su marškinėliais ir džinsais, kaip visada, atrodo labai patrauklus. Ir kaip aš nusipelniau tokio prizo?

– Puikiai atrodote, ponia Grėj.

– Jūs taip pat, pone Grėjau.

– Ar mamytė graži? – prikišęs lūpas Tedui prie ausies, tyliai klausia Kristianas.

Bet Tedas atšlyja nuo tėvo: jam įdomesnis tėčio telefonas.

Nusijuokiu.

– Jam galvos neapsuksi.

– Žinau, – Kristianas nusišypso ir pabučiuoja sūnui į plaukus. – Negaliu patikėti, kad rytoj Tedui sueis dveji, – susimąstęs priduria jis. Tada ištiesia ranką, išskečia pirštus ir priglaudžia delną man prie pilvo. – Turėkime daug vaikų, – sako.

– Na, dar bent vieną turėsime, – šypteliu ir jis mane paglosto.

– Kaip laikosi mano dukrytė?

– Gerai. Rodos, miega.

– Laba diena, pone Grėjau. Laba diena, Ana.

Mudu atsisukame ir pamatome per aukštą žolę ateinančią Sofi, dešimtmetę Teiloro dukterį.

– Šofi! – pažinęs ją džiaugsmingai sukrykščia Tedas.

Numetęs telefoną, jis vikriai nusiropščia Kristianui nuo kelių.

– Geilė man davė porą porcijų vaisinių ledų, – sako Sofi. – Ar galiu vieną duoti Tedui?

– Žinoma, – sutinku.

Vargeli, bus bėdos…

– Ledukas! – Tedas ištiesia rankas ir Sofi paduoda jam vieną porciją.

Nuo karščio ledai jau varva.

– Palauk, duok mamytei pažiūrėti.

Atsisėdusi paimu iš Tedo ledus, paskubomis kyšteliu juos į burną ir nulaižau atitirpusias sultis. Hm… spanguoliniai, tokie šalti ir gardūs…

– Mano! – pasipiktinęs ir protestuodamas garsiai šūkteli Tedas.

– Štai, imk.

Grąžinu jam jau ne taip varvančius ledus ir jis iš karto kyšteli kūgelį į burną. Ir nusišypso.

– Ar mudu su Tedu galime pasivaikščioti? – klausia Sofi.

– Žinoma.

– Tik per toli nenuklyskite.

– Gerai, pone Grėjau.

Sofi žvelgia šviesiai rudomis, rimtomis ir plačiai atmerktomis akimis. Manau, Kristiano ji truputį bijo. Mergaitė ištiesia ranką ir Tedis noriai į ją įsikimba. Vaikai drauge nueina per aukštą žolę.

Kristianas nulydi juos žvilgsniu.

– Kristianai, jiems nieko blogo nenutiks. Kas jiems čia galėtų nutikti?

Jis truputį susiraukia, žvilgteli į mane, o aš įsitaisau jam ant kelių.

– O dėl dukters gali nesijaudinti dar mažiausiai tris mėnesius. Aš ją patikimai priglaudžiau. Sutarta?

Jis pabučiuoja man į paausį ir dantimis grybšteli ausies spenelį.

– Kaip pasakysite, ponia Grėj…

Ir vėl krimsteli. Iš skausmo šūkteliu.

– Praeitą naktį buvo gera, – sako jis. – Turėtume dažniau taip daryti.

– Ir aš taip manau.

– Ir galėtume, jei atsisakytum darbo.

Užverčiu akis, Kristianas tvirčiau suspaudžia mane glėbyje ir, prikišęs lūpas prie kaklo, šypteli.

– Vartote akis, ponia Grėj?

Grasinimas žodžiais neišreikštas, bet juntamas. Pasimuistau, bet kadangi esame vidury pievos ir netoliese laksto vaikai, į Kristiano kvietimą neatsiliepiu.

– Grėj leidykla rado autorių, kurio knygos patenka į „The New York Times“ perkamiausių sąrašus: Boiso Fokso romanai parduodami fantastiškai, prekyba elektronine jo knygos versija taip pat klesti, be to, pagaliau subūriau komandą, kokios norėjau.

– Ir šiais sunkiais laikais tau pavyksta dirbti pelningai, – neslėpdamas pasididžiavimo priduria Kristianas. – Bet… norėčiau tave matyti basą, nėščią ir besisukančią virtuvėje.

Pasilenkiu, kad matyčiau jo veidą. Jis žvelgia į mane spindinčiomis akimis.

– Man tai irgi patiktų, – sumurmu, o Kristianas mane pabučiuoja neatitraukdamas rankos nuo pilvo.

Matydama, kad jis puikiai nusiteikęs, nutariu vėl užsiminti apie vieną nelabai malonų reikalą.

– Ar dar svarstei mano siūlymą?

Kristianas sustingsta.

– Ana, aš nesutinku.

– Bet Ela toks gražus vardas.

– Nevadinsiu dukters savo motinos vardu. Ne. Ne, ir viskas.

– Ar tikrai?

– Tikrai. – Pirštais suspaudęs man smakrą ir nepaprastai suirzęs, Kristianas rūsčiai pažvelgia man į akis. – Ana, liaukis. Nenoriu, kad duktė nešiotų mano praeities dėmę.

– Gerai. Atsiprašau.

Velnias… Nenoriu jo siutinti.

– Nieko baisaus. Tik daugiau nemėgink manęs perkalbėti, – sumurma jis. – Privertei pripažinti, kad ją mylėjau, nutempei prie jos kapo… Bet dabar pakaks.

Ak, ne… Nenulipdama nuo kelių pasisuku, apžergiu Kristiano kojas ir delnais suspaudžiu galvą.

– Atleisk man. Labai prašau. Ir nepyk.

Pabučiuoju Kristianą, paskui dar pakšteliu į lūpų kamputį. Po akimirkos Kristianas pirštu parodo į kitą kamputį ir aš šypsodamasi pabučiuoju ir jį. Tada jo pirštas nukrypsta į nosį. Pabučiuoju jam nosį. Jis nusišypso ir uždeda rankas man ant užpakalio.