Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Dar kartą nosimi perbraukiu Kristianui per krūtinę. Aš jį taip myliu…

Po pietų gryname ore praėjo dvi dienos. Dvi dienos, kai buvo ištartas pažadas: „Na, gal kai grįšime namo…“ Kristianas vis dar elgiasi su manimi taip, tarsi būčiau stiklinė. Nenori išleisti į leidyklą, tad esu priversta dirbti namie. Ant rašomojo stalo pastumiu į šalį krūvą laiškų su klausimais, kuriuos turiu perskaityti, ir atsidūstu. Žaidimų kambaryje mudu su Kristianu nebuvome nuo tos dienos, kai ištariau saugos žodį. O jis sakė, kad jam to trūksta. Na, man taip pat… juolab dabar, kai jis nori ištirti, kur yra mano malonumo ribos. Vien pagalvojusi, koks galėtų būti tas tyrimas, nuraustu. Žvilgteliu į biliardo stalą… Taip, nekantrauju, kad jis pradėtų savo tyrimą…

Mintis išblaško apartamentuose pasklidusi tyli, lyriška melodija. Kristianas skambina fortepijonu, ir ne vieną iš savo įprastų elegijų, o gražų, vilties kupiną kūrinį – motyvas man pažįstamas, bet niekada negirdėjau Kristiano jo skambinant.

Pirštų galiukais pritykinu prie arkos į didžiąją svetainę ir pažvelgiu į Kristianą, sėdintį prie instrumento. Svetainėje tvyro prieblanda. Dangus ryškiai rožinis ir nuo vario spalvos jo plaukų atsispindi krintanti šviesa. Kaip visada, jis atrodo toks gražus, kad užkanda žadą, skambina susikaupęs, manęs nematydamas. Pastarosiomis dienomis jis buvo toks atviras, toks dėmesingas: pasakodavo, ką ketina per dieną veikti, dalydavosi mintimis, atskleisdavo planus. Rodos, tarsi būtų pralaužęs nematomą užtvarą ir ėmęs bendrauti.

Žinau, po kelių minučių jis ateis pasidomėti, kaip man sekasi, ir man šauna išganinga mintis. Susijaudinusi, vildamasi, kad Kristianas manęs dar nepamatė, tyliai pasitraukiu, paskui tekina nukuriu į mūsų miegamąjį ir pakeliui nusimetu visus drabužius, pasilieku vien šviesiai mėlynas, nėriniuotas kelnaites. Susiradusi melsvą palaidinukę, paskubomis ją apsivelku. Ji turėtų paslėpti mėlynę. Tada įsmunku į drabužinę ir iš komodos stalčiaus paimu išblukusius Kristiano džinsus – mano mėgstamiausius, jo žaidimų kambario džinsus. Nuo savo naktinės spintelės pasičiumpu telefoną, tvarkingai sulankstau džinsus ir atsiklaupiu ant grindų prie miegamojo durų. Durys praviros, tad girdžiu skambant jau kitą melodiją, tik ši man negirdėta. Bet ir ji kupina vilties, graži. Paskubomis surašau jam elektroninį laišką.

Siuntėjas: Anastazija Grėj

Tema: Mano vyro malonumas

Data: 2011 m. rugsėjo 21 d. 20:45

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Sere,

laukiu Jūsų nurodymų.

Visada Jūsų

ponia G x

Paspaudžiu „Siųsti“.

Po kelių akimirkų muzika staiga nutyla. Mano širdis suspurda krūtinėje ir ima daužytis. Ilgai laukiu, kol pagaliau mano „BlackBerry“ suzvimbia.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Mano vyro malonumas (šis pavadinimas man patinka, mažyte)

Data: 2011 m. rugsėjo 21 d. 20:48

Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia G.,

sužadinote man smalsumą. Einu Jūsų ieškoti.

Būkite pasiruošusi.

Kristianas Grėjus

Nekantraujantis Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Būkite pasiruošusi! Širdis daužosi kaip pašėlusi ir aš pradedu skaičiuoti. Po trisdešimt septynių sekundžių durys atsidaro. Žiūriu žemyn, į basas jo kojas ant slenksčio. Hm… Jis neprataria nė žodžio. Tyli, rodos, visą amžinybę. Ak, koks mėšlas… Atsispyrusi pagundai pakelti į jį akis stebeiliju į grindis.

Pagaliau jis pasilenkia ir pasiima džinsus. Nieko netaręs patraukia į drabužinę, o aš lieku sustingusi kaip statula. Dieve… dabar prasidės. Man trankosi širdis, mėgaujuosi adrenalino pliūpsniu, akimirksniu plintančiu gyslomis. Susijaudinusi pasimuistau. Ką jis šį kartą darys? Po kelių akimirkų Kristianas grįžta mūvėdamas tuos džinsus.

– Vadinasi, nori žaisti? – tyliai klausia.

– Taip.

Jam nieko neatsakant surizikuoju slapta žvilgtelėti… į džinsus, į džinsiniu audiniu apmautas jo šlaunis, į nedidelę kalvelę ties antuku, į atsegtą juosmens sagą, į žemyn besileidžiančią plaukų juostą, į bambą, į raumeningą pilvą, į krūtinės plaukus, į pilkas, liepsningas akis ir pakreiptą galvą. Jis stovi kilstelėjęs antakį. Ak, prakeikimas…

– Taip. O toliau? – sušnabžda jis.

Ak…

– Taip, sere.

Kristiano žvilgsnis sušvelnėja.

– Gera mergaitė, – burbteli ir paglosto man galvą. – Manau, bus geriau, jei nusivesiu tave į viršų, – priduria.

Aš visa apmirštu, o papilvės raumenys maloniai susitraukia.

Kristianas paima mane už rankos ir per apartamentus nuseku paskui jį, užlipame laiptais. Priėjęs prie žaidimų kambario durų, jis stabteli, pasilenkęs švelniai mane pabučiuoja, o tada stipriai sučiumpa už plaukų.

– Žinai, tavo sėdmenys ima platėti, – prikišęs lūpas prie mano lūpų sumurma jis.

– Ką?

Nesuprantu, apie ką jis kalba.

– Nesijaudink. Prie to priprasiu, – linksmai sušnabžda Kristianas, nosimi brūkšteli man per žandikaulį ir švelniai krimsteli ausį. – Kai įeisime, atsiklaupk, kaip esu tau rodęs.

– Taip… sere.

Kristianas žvelgia į mane ir jo akyse atsispindi meilė, nuostaba ir geidulingos mintys.

Viešpatie… Gyvenimas su Kristianu niekada nebus nuobodus, o manęs dar laukia labai ilgas kelias. Myliu šį vyrą: savo sutuoktinį, meilužį, savo vaiko tėvą, kartais… savo dominantą… savo Penkiasdešimt Atspalvių.

EPILOGAS

2014 m. gegužė, didysis namas

Guliu ant languotos vilnonės antklodės, žiūriu aukštyn, į giedrą, žydrą vasaros dangų, rėminamą pievos gėlių ir aukštos žolės stiebelių. Kaitri vasaros popiečio saulė šildo odą, kaulus, pilvą ir aš atsipalaiduoju, mano kūnas suglemba. Kaip gera. Ne, po galais, tai… nuostabu. Džiaugiuosi neatsidžiaugiu akimirka – ramybės ir tobulo pasitenkinimo akimirka. Dėl šio džiaugsmo ir pilnatvės pojūčio turėčiau jaustis kalta, bet nesijaučiu. Čia ir dabar gyvenimas geras ir aš išmokau tai vertinti ir mėgautis šia akimirka kaip ir mano vyras. Šypsodamasi pasimuistau ir vėl užplūsta malonūs prisiminimai, ką vakar vakare mudu veikėme savo namuose Eskaloje…

Bizūno vijos pliaukši per išsipūtusį mano pilvą vangiai ir skausmingai lėtai.

– Gal jau gana, Ana? – sušnabžda man į ausį Kristianas.

– Ak, prašau… – maldauju stovėdama žaidimų kambaryje, pririšta prie skersinio, su raiščiu ant akių, virš galvos sukaustytomis rankomis ir tampydama antrankius.

Nuo bizūno kirčio švelniai dilgteli užpakalio oda.

– Prašau. O toliau?

Aikteliu.

– Prašau, sere.

Kristianas priglaudžia delną man prie dilgsinčios odos ir švelniai patrina.

– Ten. Ten. Ten, – tyliai sako. Jo ranka nuslysta žemyn, pasisuka ir pirštai įsmunka į mane.

Sudejuoju.

– Ponia Grėj, – sukužda Kristianas ir sukandęs timpteli man ausies spenelį. – Jūs visiškai pasiruošusi…

Jo pirštai juda manyje pirmyn atgal, pirmyn atgal, vėl liesdami tą vietelę, tą malonumą teikiantį tašką. Bizūnas triukšmingai nukrinta ant grindų, jo ranka slysteli per mano pilvą ir pakyla prie krūtų. Įsitempiu. Mano krūtys jautrios.

– Ššš, – įspėja Kristianas ir suėmęs vieną krūtį nykščiu ima švelniai braukyti per spenelį.

– Ai…

Jo pirštai švelnūs, gundantys ir malonumas iš krūties spirale leidžiasi žemyn… žemyn… dar žemiau… Atlošdama galvą stumteliu krūtį jam į saują ir vėl sudejuoju.