Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Man patinka tavęs klausytis, – sušnabžda Kristianas.

Jo varpa glaudžiasi man prie klubo, džinsų antuko sagos spaudžiasi man į odą, o pirštai tęsia negailestingą puolimą: pirmyn atgal, pirmyn atgal, nepamesdami ritmo.

– Gal padaryti taip, kad sprogtum? – klausia.

– Ne.

Jo pirštai liaujasi judėję.

– Nejaugi, ponia Grėj? Ar tikrai sprendžiate jūs?

Kitos rankos pirštais jis suspaudžia man spenelį.

– Ne… Ne, sere.

– Šis atsakymas geresnis.

– Ai… prašau… – vėl imu maldauti.

– Ko nori, Anastazija?

– Tavęs. Visada.

Jis staiga garsiai įkvepia.

Ištraukia pirštus iš makšties, apsuka mane, kad stovėčiau veidu į jį, ir nutraukia akių raištį. Žvelgdama į patamsėjusias, pilkas, svilinančias jo akis, kelis kartus sumirksiu. Tada jis smiliumi perbraukia man per apatinę lūpą ir jį su didžiuoju pirštu įkiša man į burną, leisdamas paragauti sūroko savo jaudulio.

– Čiulpk, – sušnabžda.

Apsuku liežuviu apie pirštus, o tada tarp jų.

Hm… nuo jo pirštų net ir mano skonis malonus…

KRISTIANO DELNAI NUSLYSTAmano rankomis prie sukaustytų riešų, jis atsega antrankius ir mane išlaisvina. Apsukęs, kad stovėčiau veidu į sieną, trūkteli už kasos ir prisitraukęs apglėbia. Tada palenkia mano galvą į šoną ir, stipriai laikydamas, lūpomis braukia per kaklą prie ausies.

– Noriu į burną, – ištaria tyliai, gundomai.

Mano kūne, pasiruošusiame ir įsiaudrinusiame, trūkteli gilieji raumenys. Malonumas stiprus ir svaiginantis.

Sudejuoju. Atsisuku į Kristianą, suėmusi palenkiu jo galvą, stipriai pabučiuoju, mano liežuvis įsiveržia į jo burną, ragauja ir skonisi. Jis patenkintas suniurna, uždeda rankas man ant sėdmenų, prisitraukia, bet prie jo prisiliečia tik pūpsantis mano pilvas. Krimsteliu jam žandikaulį, apiberiu bučiniais kaklą ir, pirštais brūkštelėjusi per odą, pasiekiu džinsus. Jis atlošia galvą, o aš lyžteliu jam krūtinę ir jos plaukus.

– Ai…

Trūkteliu už džinsų juosmens taip, kad sagos pačios atsisega, Kristianas stipriai suspaudžia man pečius, o aš atsiklaupiu prieš jį.

Prisimerkusi žvilgteliu į Kristianą, o jis atidžiai žiūri į mane. Jo žvilgsnis geismingas, lūpos prasiskyrusios, o kai išlaisvinu varpą ir ją apžioju, jis aikteli. Man patinka Kristianui čiulpti. Matyti, kaip jis sprogsta, girdėti trūkčiojantį kvėpavimą ir tylias, duslias dejones. Užsimerkiu ir smarkiai čiulpdama, spausdama jį, mėgaujuosi skoniu ir begarsiu Kristiano aikčiojimu.

Kristianas čiumpa mano galvą ir laiko, kad nejudėčiau, o aš truputį plačiau prasižioju ir leidžiu jo peniui įsmukti iki pat gomurio lanko.

– Atsimerk ir žiūrėk į mane, – tyliai, bet valdingai liepia jis.

Liepsningos jo akys žvelgia į mano akis, stumtelėdamas dubenį į priekį jis visiškai užpildo man burną, o tada greitai atsitraukia. Vėl įstumia ir aš kilsteliu rankas norėdama jį suspausti. Kristianas sustoja ir neleidžia man pajudėti.

– Neliesk manęs, nes vėl sukaustysiu antrankiais. Noriu tik tavo burnos, – įsakmiai suniurna jis.

Dieve… Štai kaip jis nori? Susidedu rankas už nugaros ir pilna burna nekaltai pažvelgiu į jį.

– Gera mergaitė, – tarsteli Kristianas žvelgdamas į mane ir gašliai šypsodamasis. Švelniai, bet stipriai mane laikydamas, truputį ištraukia ir vėl įgrūda. – Jūsų burna – tobula kruštuvė, ponia Grėj.

Jis užsimerkia ir vėl įkiša man į burną, o aš stipriai suspaudžiu penį lūpomis ir liežuviu nepaliaujamai suku apie jį ratus. Įsileidžiu jį labai giliai ir vėl atsitraukiu, dar kartą, dar ir dar kartą, kol išgirstu Kristianą, sukandusį dantis, garsiai alsuojant.

– Ai! Sustok, – sako jis ir ištraukia, palikdamas mane susijaudinusią ir trokštančią daugiau.

Suėmęs už pečių, padeda man atsistoti. Tada čiumpa už kasos, godžiai pabučiuoja ir įleidžia į burną liežuvį – ir plėšrų, ir pasiruošusį duoti. Paskui staiga mane paleidžia ir, nespėjusią nė mirktelėti, nuneša prie lovos su baldakimu. Atsargiai paguldo taip, kad sėdmenys atsiduria ant paties čiužinio krašto.

– Apsivyk kojomis man juosmenį, – liepia.

Apsiveju ir prisitraukiu Kristianą arčiau. Jis pasilenkia, rankomis atsiremia abipus mano galvos ir tebestovėdamas lėtai įsiskverbia.

Ak, kaip gera. Užsimerkusi mėgaujuosi šiuo lėtai besiskleidžiančiu malonumu.

– Gerai? – akivaizdžiai nerimaudamas klausia Kristianas.

– Dieve, Kristianai. Taip. Taip. Prašau…

Stipriau apsiveju jį kojomis ir pasislenku arčiau jo. Jis sudejuoja. Stipriai laikausi jo rankų, o jis ima sūpuotis pirmyn atgal, nors iš pradžių, tiesa, visai lėtai.

– Kristianai, prašau. Smarkiau – noriu peržengti ribą.

Jis sudejuoja ir ima smūgiuoti greitai ir energingai, duria ir duria į mane. Ak, tas jausmas dangiškas…

– Taip… – sušnabždu, dar stipriau įsikibusi į jį ir jusdama, kad kūno gelmėse kažkas tvenkiasi.

Jis sudejuoja, ima judėti manyje tarsi įgavęs naujo ryžto… ir aš priartėju. Ak, prašau… Nesustok…

– Nagi, Ana, nesivaržyk, – dusliai pro sukąstus dantis iškošia jis ir aš sprogstu jo užgulta, orgazmas tęsiasi ilgai.

Kol šaukiu jo vardą, Kristianas sustingsta, garsiai sudejuoja ir nuleidžia į mane.

– Ana! – rikteli jis.

Kristianas guli šalia glamonėdamas man pilvą plačiai išskėstais ilgais pirštais.

– Kaip sekasi mano dukrai?

– Ji šoka, – nusijuokiu.

– Šoka? A, taip! Oho… Jaučiu ją.

Antras Dribsniukas manyje apsiverčia kūlio ir Kristianas džiugiai nusišypso.

– Man rodos, seksas jai jau patinka.

Kristianas suraukia kaktą.

– Šit kaip? – piktokai tarsteli. Ir pasislinkęs lūpomis paliečia mano pūpsantį pilvą. – Kol tau nesukaks trisdešimt, apie seksą nė nesvajok, jaunoji panele.

Nusijuokiu.

– Ak, Kristianai, koks tu veidmainis…

– Ne, aš tik rūpestingas tėvas.

Jis pakelia į mane akis vis dar suraukęs kaktą, akivaizdžiai susirūpinęs.

– Tu nuostabus tėvas. Žinojau, kad toks būsi.

Paglostau mielą jo veidą, o Kristianas droviai nusišypso.

– Man patinka, – sumurma jis glostydamas, o paskui ir bučiuodamas man pilvą. – Dabar tavęs turiu daugiau…

Nepatenkinta papučiu lūpas.

– Nenoriu, kad manęs būtų daugiau.

– Būna nuostabu, kai patiri orgazmą.

– Kristianai!

– Be to, nekantrauju vėl paragauti motinos pieno.

– Kristianai! Tu toks iškrypęs…

Staiga jis puola mane, stipriai pabučiuoja, užmeta koją ant mano kojų ir sučiupęs pakelia rankas man virš galvos.

– Juk tau patinka iškrypėliškas dulkinimasis, – sušnabžda ir nosimi brūkšteli man per nosį.

Matydama įtaigią, išdykėlišką jo šypseną, ir aš nusišypsau.

– Taip, dievinu iškrypėlišką dulkinimąsi. Ir tave. Dievinu…

Pakirstu nuo spigaus ir džiugaus sūnaus klyksmo, ir nors nematau nei jo, nei Kristiano, patenkinta išsišiepiu iki ausų. Tedas pabudo iš popiečio miego ir dabar juodu su Kristianu šėlsta. Tyliai guliu vis dar stebėdamasi Kristiano gebėjimu įsijausti į žaidimą. Su Tedžiu jis nepaprastai kantrus – daug kantresnis nei su manimi. Prunkšteliu. Kita vertus, taip ir turi būti. O mano gražuolis berniukas, savo tėvo ir motinos kūrinys, tikras drąsuolis. Kita vertus, Kristianas per atsargus – pernelyg saugo mus abu. Mano mielas, nepastovusis, viską kontroliuojantis Penkiasdešimt…

– Suraskime mamytę. Ji kažkur čia, pievoje.

Tedas nieko nesako, – bent jau aš negirdžiu, – o Kristianas laimingas ir nesivaržydamas nusijuokia. Tai nepaprastas, tėviško džiaugsmo kupinas juokas. Nebeištveriu. Pasikeliu alkūnėmis remdamasi į žemę ir iš savo slėptuvės aukštoje žolėje imu slapta juos stebėti.