Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Ak, ponia Grėj, ką man reikės su jumis daryti?

– Neabejoju, kad ką nors sugalvosite, – sumurmu.

Kristianas šypteli ir staiga pasisukdamas nustumia mane ant antklodės.

– O jei imčiausi ko nors tiesiog dabar? – geidulingai šypsodamasis klausia.

– Kristianai! – priekaištingai šūkteliu.

Staiga mūsų ausis pasiekia spigus Tedo riksmas. Kristianas akimirksniu grakščiai kaip pantera pašoka ant kojų ir tekinas pasileidžia ten, iš kur atsklido šauksmas. Nuseku paskui jį, bet gerokai lėčiau. Nesu tokia susirūpinusi kaip Kristianas: riksmas nebuvo toks, kad lėkčiau laiptais šokinėdama per dvi pakopas žiūrėti, kas gi nutiko.

Kristianas paima Tedį ir aukštai iškelia. Mūsų sūnelis graudžiai verkia ir pirštu rodo į žemę: į žolę nukritęs sulčių ledų kūgelio likutis ištežęs kaip košė ir jau baigia tirpti.

– Ledai jam iškrito, – liūdnai paaiškina Sofi. – Būčiau atidavusi savo, bet jau buvau suvalgiusi.

– Ak, Sofi, mieloji, dėl to nesijaudink, – paglostau jai galvą.

– Mamyte! – sriūbauja Tedas, tiesdamas į mane rankas.

Kristianas nenoriai jį atiduoda man.

– Eikš čia, eikš.

– Ledukas… – sukūkčioja jis.

– Žinau, vaikeli. Nueisime pas ponią Teilor ir gausime dar vieną porciją.

Pabučiuoju jam į viršugalvį… ak, kaip jis maloniai kvepia. Jis kvepia mano berniuku.

– Ledukas… – šniurkšteli Tedas.

Paėmusi jo rankutę, pabučiuoju limpančius pirštukus.

– Tų ledų skonis net ant tavo pirštų.

Tedas liaujasi verkęs ir atidžiai apsižiūri rankytę.

– Kišk pirštukus į burnytę.

Jis įkiša.

– Ledukas!

– Taip. Ledukas.

Jis nusišypso. Mano ūmaus būdo sūnus – visai kaip tėtis. Tačiau Tedas bent jau turi pasiteisinimą: jam dar tik dveji.

– Eisime pas ponią Teilor?

Tedas linkteli ir apdovanoja mane nuostabia mažo vaiko šypsena.

– Leisi, kad tėtis tave nuneštų?

Jis papurto galvą, apsikabina mane, stipriai prisiglaudžia ir įsikniaubia man į kaklą.

– Tėtis tikriausiai taip pat nori paragauti ledų, – sušnabždu prikišusi lūpas Tedui prie ausytės.

Berniukas susiraukęs žvilgteli į mane, paskui į savo ranką ir ištiesia ją Kristianui. Šis šypsodamasis įsikiša Tedo pirštukus į burną.

– Hm… skanu.

Tedas kikendamas iškelia rankas, kad Kristianas jį paimtų. Šyptelėjęs man, Kristianas paima Tedą ir neša prispaudęs prie klubo.

– Sofi, kur Geilė?

– Didžiajame name.

Žvilgteliu į Kristianą. Jis šypsosi ir maloniai, ir truputį liūdnai, tad imu svarstyti, apie ką galvoja.

– Tu jam tokia gera, – sumurma jis.

– Šiam mažiui? – pataršau Tedui plaukus. – Tik dėl to, kad jau perpratau jus, Grėjų giminės vyrus, – mąsliai šypteliu savo sutuoktiniui.

Jis nusijuokia.

– Taip, tikrai perpratote, ponia Grėj.

Tedis ima spurdėti, veržtis iš Kristiano glėbio. Dabar mano užsispyrėlis nori eiti pats. Paimu jį už vienos rankos, tėtis už kitos ir grįžtame namo supdami sūnų, o Sofi straksi truputį mus aplenkusi.

Pamojuoju Teilorui, kuris šiandien, turėdamas taip retai jam suteikiamą laisvą dieną, apsimovęs džinsus ir apsivilkęs berankovius marškinėlius, prie garažo krapštosi su senu motociklu.

Stabtelėjusi prie Tedo kambario durų klausausi, kaip Kristianas skaito sūnui pasaką. „Aš Loraksas! Kalbu medžių vardu…“

KYŠTELĖJUSI GALVĄ TEDĮ RANDUkietai miegantį, o Kristianą dar tebeskaitantį. Kai praveriu duris, jis pakelia akis ir užverčia knygą. Tada priglaudžia pirštą prie lūpų ir įjungia kūdikių stebėjimo aparatą. Pataiso Tedo patalus, paglosto berniukui skruostą, atsistoja ir tyliai, pirštų galais, pritykina prie manęs. Matydama jį, vos laikausi nesusijuokusi.

Kai išeiname į koridorių, Kristianas suspaudžia mane glėbyje.

– Dieve, kaip aš jį myliu, bet taip džiaugiuosi, kai užmiega… – sumurma man prie pat lūpų.

– Puikiai tave suprantu.

Jis švelniai, įdėmiai žiūri į mane.

– Sunku patikėti, kad Tedas jau dveji metai su mumis.

– Žinau.

Pabučiuoju Kristianą ir staiga prisimenu Tedžio gimimą: skubiai atliktą cezario pjūvį, neapsakomą Kristiano baimę ir daktarės Grin profesionalumą ir ramybę, kai mano Dribsniuko gyvybei buvo iškilęs pavojus. Visa tai prisiminus nukrečia šiurpas.

– Ponia Grėj, sąrėmiai trunka jau penkiolika valandų. Ir net suleidus pitocino jie palengva slopsta. Turime ryžtis cezario pjūviui, nes jūsų kūdikiui gresia pavojus, – griežtai pareiškia daktarė Grin.

– Po velnių, seniai laikas! – užsipuola ją Kristianas.

Bet daktarė Grin nekreipia į jį dėmesio.

– Kristianai, patylėk, – stipriai suspaudžiu jam ranką. Kalbu tyliai, silpnai ir viską matau tarsi per miglą: sienas, aparatūrą, žmones žaliais drabužiais… Nenoriu nieko, tik miegoti. Bet pirma turiu atlikti kai ką labai svarbaus… A, taip. – Norėjau pati jį išstumti.

– Prašau jūsų, ponia Grėj. Darysime cezario pjūvį.

– Ana, sutik, – maldauja Kristianas.

– Ar tada galėsiu miegoti?

– Taip, mažyte, taip, – kone kūkčiodamas patvirtina Kristianas ir pabučiuoja man į kaktą.

– Noriu pamatyti Dribsniuką.

– Pamatysi.

– Gerai, – sušnabždu.

– Pagaliau, – burbteli daktarė Grin. – Slauge, kvieskite anesteziologą. Daktare Miler, pasiruoškite cezario pjūvio operacijai. Ponia Grėj, dabar perkelsime jus į operacinę.

– Į operacinę? – vienu balsu klausiame mudu su Kristianu.

– Taip. Ir tuoj pat.

Staiga imame greitai judėti: man, vežamai koridoriumi, lempos palubėje susilieja į vieną ilgą šviesos juostą.

– Pone Grėjau, jums reikės apsivilkti sterilius drabužius.

– Ką?

– Nedelskite, pone Grėjau.

Jis spusteli man ranką ir paleidžia.

– Kristianai! – šūkteliu jau apimta panikos.

Pravažiuojame pro dar vienas duris ir po akimirkos slaugė pastato man ant krūtinės specialią širmą. Durys atsidaro ir vėl užsidaro, palatoje prisirenka daug žmonių… Koks čia triukšmas… Noriu namo.

– Kristianai?

Žiūriu į žmonių veidus palatoje ieškodama savo vyro.

Po akimirkos jis jau stovi prie manęs, apsivilkęs melsvais ligoninės drabužiais, ir aš suspaudžiu jo ranką.

– Aš bijau, – sušnabždu.

– Ne, mažyte, nebijok. Aš čia. Nieko nebijok. Nebijok, mano narsuole Ana.

Jis pabučiuoja man į kaktą ir iš nerimo jo balse suprantu, kad kažkas negerai.

– Kas yra?

– Apie ką tu?

– Kas negerai?

– Viskas gerai. Viskas kuo puikiausiai. Mažyte, tu tiesiog labai pavargai.

Jo akys liepsnoja baime.

– Ponia Grėj, atėjo anesteziologas. Jis atliks jums epidūrinės nejautros procedūrą, o tada galėsime pradėti.

– Jai vėl prasidėjo sąrėmiai.

Manyje viskas susispaudžia, rodos, tarsi pilvą būtų suveržęs plieninis diržas. Mėšlas! Iš visų jėgų suspaudžiu Kristiano ranką mėgindama ištverti. Štai kas sekina man jėgas – tas skausmas. Aš baisiai pavargusi. Jaučiu, kaip bukinantis skystis plinta žemyn… žemyn… Sutelkiu dėmesį į Kristiano veidą. Į statmeną raukšlę jam tarp antakių. Jis įsitempęs. Kodėl jis taip būgštauja?

– Ar ką nors jaučiate, ponia Grėj? – iš už širmos atsklinda daktarės Grin balsas.

– Ką turėčiau jausti?

– Nejaučiate?

– Ne.

– Gerai. Daktare Miler, pradėkime.

– Tu puikiai laikaisi, Ana.

Kristianas išblyškęs. Jo kakta išpilta prakaito. Jis išsigandęs. Nebijok, Kristianai. Nebijok.