Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Ką gi, spektaklis prasideda, Grėjau. Metas pasilinksminti.

– Panele Kavanag, aš – Kristianas Grėjus. Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti?

Ji dar kartą nurausta. Vėl kontroliuodamas padėtį, atidžiau ją apžiūriu. Mergina gana patraukli, nors atrodo šiek tiek netašyta: pablyškusi, su nemenka kupeta rudų plaukų, kuriuos plaukų raištis vos išlaiko. Tamsiaplaukė. Taip, patraukli. Ištiesiu ranką ir ji, kažką lemendama, nerišliai atsiprašinėdama, įdeda savo rankutę man į delną. Oda vėsi ir švelni, bet ranką ji paspaudžia stebėtinai stipriai.

– Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau, – tyliai ir neužtikrintai, bet neužsikirsdama paaiškina ir, žvelgdama didelėmis mėlynomis akimis, kelis kartus greitai sumirksi.

Staiga prisiminęs nelabai elegantišką jos įžengimą į kabinetą, neslėpdamas lengvos pašaipos klausiu, kas ji tokia.

– Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra… Ketrina… hm… panele Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete.

Nervinga, drovi ir įnikusi į knygas? Rodos, ji kaip tik tokia; apsirengusi siaubingai, slepia savo liesą trapų kūną po duksliu megztiniu ir į apačią platėjančiu rudu sijonu. Viešpatie, ar ji apskritai turi drabužių stiliaus pojūtį? Mergina nervingai pasidairo po kabinetą – pralinksmėju, dingteli pašaipi mintis, kad jos akys laksto visur, tik paniškai vengia manęs.

Ar ši jauna mergina tikrai gali būti žurnalistė? Ji neturi nė lašelio atkaklumo. Ji žavingai nuraudusi, klusni, švelni… nuolanki. Sutrikdytas vėl užplūdusių nederamų minčių, papurtau galvą. Burbtelėjęs kažkokią banalybę, pakviečiu viešnią sėstis, o paskui atkreipiu dėmesį, kad ji atidžiai žiūri į paveikslus mano kabinete, tarsi mėgindama juos įvertinti. Ir man savaime išsprūsta:

– Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas.

– Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – svajingai sako ji, apsvaigusi nuo nepaprasto, subtilaus mano paveikslų meniškumo.

Jos profilis gražus: truputį riesta nosis, putlokos, švelnaus kontūro lūpos, be to, ji ką tik žodžiais tobulai išreiškė mano moto. „Suteikti kasdienybei išskirtinumo.“ Tai gili įžvalga. Panelė Stil – protinga mergina.

Sumurmu porą pritariamų žodžių ir žiūriu, kaip jos oda vėl išplinta raudonis. Atsisėdęs prieš ją, kaip įmanydamas tramdau savo mintis.

Ji pasigrabalioja ir iš per didelės rankinės išsitraukia popieriaus lapą užsilanksčiusiais kampais ir skaitmeninį diktofoną. Skaitmeninis diktofonas? Ar jie nenugrimzdo užmarštin su kasetiniais? Viešpatie, kiek ji dar čiupinėsis – jau du kartus numetė tą prakeiktą dėžę ant mano „Bauhaus“ kavos stalelio. Akivaizdu, kad ši panelė niekada nėra ėmusi interviu, bet mane (pats nežinau kodėl) tai tik linksmina. Paprastai toks čiupinėjimasis ir nevikrumas sukelia man įsiūčio priepuolį, bet dabar slepiu šypseną priglaudęs smilių skersai lūpų, mėgindamas atsispirti pagundai padėti jai paruošti diktofoną.

Jai vis labiau raustant, man dingteli išganinga mintis, kad motorinius šios merginos įgūdžius galėčiau patobulinti darbuodamasis jojiko šmaikščiu. Sumaniai naudojamas, tas daikčiukas išjudina net labiausiai užsispyrusias. Ši mintis paklydėlė priverčia sėdint krėsle krustelėti. Ji pakelia į mane akis ir prikanda putlią apatinę lūpą. Kad mane kur! Kaip iki šiol galėjau nepastebėti tokios burnos?

– Atsiprašau. Aš prie šito daikčiuko nepratusi.

„Matau, brangute, – pasišaipau mintyse, – bet dabar man tai nė velnio nerūpi, nes negaliu atitraukti žvilgsnio nuo tavo lūpų.“

– Nesiskubinkite, panele Stil.

Man reikia dar kelių akimirkų pakrikusioms mintims surikiuoti. Grėjau… tuoj pat liaukis.

– Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu? – klausia ji, nutaisiusi nekaltą ir vilties kupiną veidą.

Vos sulaikau juoką. Ak, ačiū Dievui.

– Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate?

Kelias sekundes ji sutrikusi stebeilija didelėmis akimis, paskui sumirksi ir aš kažkodėl pasijuntu kaltas. Nebūk toks pašlemėkas, Grėjau.

– Ne, neprieštarausiu, – sumurmu nenorėdamas jaustis atsakingas už tokį panelės žvilgsnį.

– Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam skirtas šis interviu?

– Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus.

Po galais, aš ir pats nežinau, kodėl sutikau teikti absolventams diplomus. Semas iš Personalo skyriaus tikina mane, kad tai garbė ir kad Vankuveryje įsikūrusiam Aplinkotyros fakultetui reikia reklamos – kitaip jis negaus papildomo finansavimo, dydžiu prilygstančio mano suteiktai paramai.

Panelė Stil vėl sumirksi didelėmis mėlynomis akimis, tarsi mano žodžiai jai būtų didelė naujiena, be to, – po galais! – rodos, ji mano ketinimui nepritaria! Ar ji šiam interviu visiškai nesirengė? Juk turėtų žinoti. Pagalvojus apie tai, man kraujas sustingsta gyslose. Tai… labai netaktiška, nieko panašaus nesitikėjau nei iš jos, nei iš kito žmogaus, kuriam aukoju savo laiką.

– Gerai. Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau.

Ji užsikiša už ausies išsprūdusią plaukų sruogą ir mano susierzinimas stebuklingai išgaruoja.

– Taip ir maniau, kad galite turėti, – dalykiškai sumurmu. Tegul truputį pasimuisto.

Ji… klusniai pasimuisto, paskui susikaupia, atsisėda patogiau ir ištiesina petukus. Pasilenkusi paspaudžia įrašymo mygtuką, žvilgteli į suglamžytus savo užrašus ir suraukia kaktą.

– Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas už sėkmę?

Viešpatie! Neabejoju, kad galėjo sugalvoti ir ką nors geriau. Koks prakeiktai nuobodus klausimas. Nė lašelio originalumo. Nusiviliu. Ir mesteliu jai iš anksto paruoštą atsakymą, girdi, Jungtinėse Valstijose man dirba išskirtiniai žmonės. Žmonės, kuriais pasitikiu, – tiek, kiek apskritai galima pasitikėti darbuotojais, – kuriems gerai moku ir taip toliau, ir taip toliau… Tačiau, panele Stil, iš tikrųjų tiesiog esu prakeiktas verslo genijus. Man tai – kaip kortų namelius griauti. Perku finansinių problemų turinčią įmonę arba tokią, kuriai netinkamai vadovaujama, ir pastatau ją ant kojų arba, jei reikalų pataisyti neįmanoma, pasiimu iš jos tai, kas dar vertinga, o likusį turtą parduodu tam, kas varžytynėse pasiūlo didžiausią kainą. Tiesiog reikia mokėti atskirti, kurias įmones dar galima išgelbėti, o tai neišvengiamai priklauso nuo vadovaujančių darbuotojų. Kad verslas būtų sėkmingas, reikia suburti tinkamą personalą, o aš geriau nei dauguma verslininkų gebu perprasti žmones.

– O gal jums tiesiog sekasi? – tyliai klausia ji.

Sekasi? Irzteliu. Sekasi? Ne, prakeikta sėkmė čia niekuo dėta, panele Stil. Tyli ir kukli ji žiūri į mane, bet… šis klausimas? Dar niekas niekada manęs neklausė, ar mane lydi sėkmė. Sunkiai dirbu, uždegu savo idėja žmones, atidžiai juos prižiūriu, jei reikia, iš naujo juos įvertinu; ir jei paaiškėja, kad mano tikslui pasiekti jie netinkami, negailestingai jų atsikratau. Štai koks mano darbas ir aš jį puikiai išmanau. Bet tai neturi nieko bendra su sėkme ar laime! Beje, velniop visa tai. Noriu pasirodyti esąs eruditas, tad pacituoju mėgstamo amerikiečių pramonininko mintį.

– Pasakėte kaip kontrolės maniakas, – visiškai rimtai pareiškia ji.