Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Tokias prakeiktas smulkmenas ji turėtų žinoti. Dabar, rodos, atgailauja. Gerai.

– Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą.

– Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai atkertu.

Ji vėl nurausta ir prikanda tą savo prakeiktą lūpą. Tačiau bent jau turi padorumo atsiprašyti.

– Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą?

Po galais, ko prikibai prie mano šeimos?

– Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti.

– Ar jūs gėjus, pone Grėjau?

Po perkūnais! Negaliu patikėti, kad ji uždavė šį klausimą! Klausimą, kurio nedrįsta užduoti net mano šeimos nariai! Bet tai mane pralinksmina. Koks įžūlumas! Tenka susiimti, kad nugalėčiau staiga kilusį norą ištempti ją iš krėslo, persimesti per kelį, delnu kaip reikiant iškaršti užpakalį, o tada pasiguldyti ant darbo stalo, surišti rankas už nugaros ir išdulkinti. Tai būtų atsakymas į jos klausimą. Kaip ši mergšė mane nervina… Giliai įkvepiu mėgindamas nusiraminti. Pamačius, kad uždavusi šį klausimą ji pati pasijuto labai nepatogiai, man truputį palengvėja, troškimas keršyti nuslūgsta.

– Ne, Anastazija, aš ne gėjus.

Kilsteliu antakius, bet mano veidas lieka ramus. Anastazija. Gražus vardas. Man patinka, kaip tie garsai slysta liežuviu…

– Prašau atleisti. Bet čia… hm… taip parašyta.

Susinervinusi ji vėl užsikiša už ausies plaukų sruogą.

Ji nežino, kokius klausimus užsirašė? Gal tie klausimai visai ne jos? Tiesiai paklausta ji išbąla. Po perkūnais, ji labai patraukli… švelniai tariant. Net sakyčiau, kad tikra gražuolė.

– Na… ne. Keitė… panelė Kavanag… tai ji sudarė klausimyną.

– Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje?

– Ne. Mudvi tik gyvename viename bute.

Tuomet nenuostabu, kad ji tokia sutrikusi. Pasikasau smakrą svarstydamas, ar užkurti jai tikrą pirtį.

– Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – klausiu ir sulaukiu atlygio: tikro nuolankiosios žvilgsnio, mat mano reakcija ją išmušė iš vėžių. Man patinka, kad ją taip veikiu.

– Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – tyliai paaiškina panelė Stil.

– Tada daug kas aiškiau.

Pasibeldusi į duris, įeina Andrėja.

– Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas…

– Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą.

Andrėja spokso į mane, nežinodama, ką daryti. Žvilgteliu į ją, kilsteliu antakius. Lauk! Tuoj pat! Aš užsiėmęs su dailute panele Stil. Andrėja išrausta kaip nuplikyta, bet tuoj atgauna savitvardą.

– Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir apsisukusi išeina.

Mano dėmesys vėl nukrypsta į smalsumą žadinančią, bet ir nervinančią krėsle įsitaisiusią būtybę.

– Kur mudu sustojome, panele Stil?

– Prašom dėl manęs nesitrukdyti…

Na jau ne, mažyte… Dabar mano eilė klausti. Noriu žinoti, ar tos gražios akys taip pat turi neatskleistų paslapčių.

– Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga.

Kai alkūnėmis atsiremiu į krėslo porankius ir prieš burną suglaudžiu rankų pirštų galus, panelės Stil žvilgsnis nukrypsta į mano burną ir ji nuryja seilę. Aha, tai įprastas poveikis. Be to, malonu žinoti, kad ji mano žavesiui nėra visiškai abejinga.

– Ne kažin ką galėčiau papasakoti, – gūžteli ir vėl nurausta.

Ji manęs prisibijo. Gerai…

– Ką ketinate veikti baigusi studijas?

Ji gūžteli.

– Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus.

– Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams.

Prakeikimas! Ir kas mane trūktelėjo už liežuvio? Sulaužiau auksinę taisyklę: niekada ir jokiomis aplinkybėmis nedulkinti personalo. Betgi, Grėjau, šios merginos tu nedulkini. Ji atrodo nustebusi ir jos dantys vėl suspaudžia apatinę lūpą. Kodėl tai mane taip jaudina?

– Šit kaip? Turėsiu omenyje, – sumurma ji ir netrukus priduria: – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau.

Po galais, kodėl ne? Kuo jai neįtinka mano įmonė?

– Kodėl taip manote? – klausiu.

– Juk tai savaime aišku, ar ne?

– Ne, bent jau ne man.

Jos atsakymas mane pribloškė.

Panelė Stil vėl nurausta ir pasiima skaitmeninį diktofoną. Velnias, ji ruošiasi išeiti. Paskubomis prisimenu šios popietės darbotvarkę: nėra jokio susitikimo, kurio nebūtų galima atidėti.

– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą?

– Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu.

– Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Žvilgteliu pro langą. Sąlygos vairuoti klaikios, be to, dar ir lyja. Prakeikimas. Tokiu oru jai nederėtų vairuoti, bet uždrausti negaliu. Pagalvojęs apie tai, suirztu. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – priduriu šiurkščiau ir valdingiau, nei norėjau.

Panelė Stil vis dar čiupinėjasi su diktofonu. Ji nori kuo greičiau išeiti iš mano kabineto, o aš, nors pats nežinau kodėl, nenoriu, kad ji išeitų.

– Ar gavote visą reikalingą informaciją? – dar paklausiu, beviltiškai stengdamasis ją sulaikyti.

– Taip, pone, – tyliai sako panelė Stil.

Jos atsakymas mane visiškai sugniuždo – kaip ji ištaria tuos žodžius savo gražute burna… Trumpai įsivaizduoju, kaip viskas atrodytų, jei ta jos burna būtų mano valioje…

– Ačiū už interviu, pone Grėjau.

– Nėra už ką. Buvo malonu, – atsakau nuoširdžiai, nes jau seniai jokia mergina nebuvo manęs taip sužavėjusi. Ši mintis kelia nerimą.

Ji atsistoja ir aš ištiesiu ranką, nekantraudamas paliesti jos delną.

– Iki kito susitikimo, panele Stil, – tyliai sakau, o ji ištiesia man savo rankutę atsisveikinti.

Taip, noriu plakti ir dulkinti šią merginą savo žaidimų kambaryje. Noriu matyti ją surištą ir apimtą geismo… negalinčią be manęs ir manimi pasitikinčią. Stipriai sučiaupiu lūpas. Taip niekada nebus, Grėjau.

– Pone Grėjau… – linkteli ji ir ištraukia ranką… per greitai… gerokai per greitai…

Po velnių, negaliu leisti jai taip paprastai išeiti. Akivaizdu, kad ji nekantrauja iš čia sprukti. Išlydint ją, tą pačią akimirką apima ir irzulys, ir įkvėpimas.

– Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil.

Tarsi gavusi mano įsakymą, ji iš karto gražiai nurausta.

– Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atkerta ji.

O šitoji panelė Stil nepėsčia! Jai išeinant neatsilikdamas nė per žingsnį seku iš paskos. Ir Andrėja, ir Olivija priblokštos pakelia galvas. Taip, taip… Aš tik išlydžiu merginą…

– Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausiu.

– Striukę.

Rūsčiai nudelbiu žvilgsniu kvailai išsišiepusią Oliviją, ta tuoj pat pašoka ir atneša tamsiai mėlyną striukę. Paėmęs drabužį, vėl rūsčiai perveriu ją žvilgsniu, kad sėstųsi. Viešpatie, kaip Olivija mane erzina – vis rezga nerealias svajones.

Hm… Striukė tikrai iš „Walmart“. Panelei Anastazijai Stil derėtų rengtis geriau. Palaikau jai striukę, o kai kilstelėjęs užvelku ją ant liesų pečių, trumpai prisiliečiu prie jos sprando. Nuo to prisilietimo panelė Stil sustingsta ir išbąla. Taip! Ji man tikrai neabejinga. Nepaprastai malonu tai žinoti. Priėjęs prie lifto, paspaudžiu iškvietimo mygtuką, o ji tuo metu stovi šalia nežinodama, kur dėti rankas.

Ak, galėčiau tau parodyti, kur jas dėti, mažyte.