Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Ana. Mano vardas Ana. Kuo galiu jums padėti, pone Grėjau?

Ji giliai įkvepia, ištiesina pečius kaip ir imdama iš manęs interviu ir vangiai man nusišypso – neabejoju, kad ši šypsena skirta visiems klientams.

Žaidimas prasideda, panele Stil.

– Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmiausia reikia kabelių.

Jos lūpos truputį prasiskiria ir ji staiga giliai įkvepia.

Nustebtumėte išvydusi, ką galiu nuveikti su keliais kabeliais, panele Stil.

– Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad parodyčiau?

– Prašyčiau. Parodykite man juos, panele Stil.

Išėjusi iš už prekystalio ji mosteli į vieną lentyną. Ji apsiavusi sportbačiais guminiais padais. Nejučia imu svarstyti, kaip ji atrodytų su aukštakulniais tikrai žudomai aukšta pakulne. Su „Louboutin“ aukštakulniais… tokios kojos vertos „Louboutin“ aukštakulnių.

– Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aštuntoje eilėje, – sako ji virpančiu balsu ir… vėl nurausta.

Aš verčiu ją jaudintis. Man krūtinėje įsižiebia viltis. Vadinasi, ji ne lesbietė. Patenkintas šypteliu.

– Prašom parodyti, seksiu paskui jus, – sumurmu ir mosteliu ranka, ragindamas rodyti kelią.

Leidęs eiti jai pirmai, turiu laiko iš tinkamo atstumo pasigrožėti fantastišku užpakaliuku. Ji tikrai, kaip sakoma, viskas kartu: miela, mandagi, graži ir turi visus fizinius duomenis, į kuriuos labai atsižvelgiu rinkdamasis nuolankiąją. Bet svarbiausias klausimas – ar ji apskritai galėtų būti nuolankioji? Apie šį – mano – gyvenimo būdą ji tikriausiai nieko nežino, bet labai norėčiau ją supažindinti su to gyvenimo ypatumais. Dėl šio sandorio per daug neriesi iš kailio ir per daug skubi, Grėjau.

– Atvykote į Portlandą verslo reikalais? – išblaško ji mano mintis, bet klausia pernelyg spigiai, apsimesdama abejinga.

Staiga pajuntu norą nusijuokti, o tai jau maloni permaina. Moterys retai mane prajuokina.

– Lankausi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Jis Vankuveryje, – pameluoju. Iš tiesų atvažiavau čia pasimatyti su jumis, panele Stil.

Ji nurausta, o aš pasijuntu labai nepatogiai.

– Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyrimus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra.

Tai bent jau tiesa.

– Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis? – vos pastebimai šyptelėjusi klausia ji.

– Kažkas panašaus, – sumurmu.

Ar ji iš manęs tyčiojasi? Jei taip, ak, su kokiu malonumu priversčiau ją tas patyčias nutraukti… Tik nuo ko man pradėti? Gal, užuot davus dar vieną interviu, tiesiog pakviesti vakarienės, nors… kviesti vakarieniauti kandidatę į nuolankiąsias būtų didelė naujiena.

Prieiname prie kabelių, išdėliotų pagal ilgį ir spalvas. Išsiblaškęs pirštais brūkšteliu per pakuotes. Galėčiau tiesiog pakviesti ją vakarienės. Beveik kaip į pasimatymą? Ar ji sutiktų? Pažvelgęs į panelę Stil matau, kad ji stebeilija į savo sunertus pirštus. Į mane pakelti akių nedrįsta… tai teikia vilčių. Išsirenku ilgesnius kabelius. Šiaip ar taip, jie lankstesni – vienu tokiu kabeliu galima surišti abi kulkšnis ir abu riešus.

– Šitie bus kaip tik, – sumurmu ir ji vėl nurausta.

– Pageidausite dar ko nors? – tuoj pat pasiteirauja panelė Stil.

Net nežinau: arba ji nepaprastai dėmesinga, arba nori kuo greičiau išgrūsti mane iš parduotuvės.

– Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos.

– Remontuojate būstą?

Vos susilaikau neprunkštelėjęs.

– Ne, neremontuoju.

Jau nepamenu, kada laikiau rankose teptuką. Vien ta mintis mane pralinksmina: turiu žmonių, kurie visus juodus darbus nudirba už mane.

– Prašyčiau čionai, – rodos, nusivylusi burbteli ji. – Apsauginės dažymo juostos dekoravimo skyriuje.

Nagi, Grėjau. Daug laiko neturi. Kaip nors įtrauk ją į pokalbį.

– Ar ilgai čia dirbate?

Atsakymą aš, žinoma, jau žinau. Pasidomiu žmonių praeitimi, ne taip kaip kiti. Panelė Stil vėl nurausta… Viešpatie, koks drovumas! Po galais, daug vilčių neturiu. Ji skubiai apsisuka ir tarp lentynų nužingsniuoja į dekoravimo skyrių. Klusniai nuseku jai iš paskos. Po velnių, ar aš koks pavėpęs šunytis?

– Ketverius metus, – mudviem priėjus dažymo juostas sumurma ji.

Pasilenkusi paima du ritinėlius – vieną siauresnį, kitą platesnį.

– Paimsiu šitą, – sakau.

Platesnę juostą daug patogiau naudoti burnai užlipdyti. Kai ji paduoda man ritinėlį, mudviejų pirštų galai trumpai susiliečia. Tą palytėjimą pajuntu ir tarpkojyje. Prakeikimas!

Ji išblykšta.

– Gal reikia dar ko nors? – dusliai ir tyliai klausia.

Viešpatie, mes abu vienodai vienas kitą veikiame. Galbūt…

– Manau, dar reikėtų virvės.

– Prašom čia.

Ji sparčiai nužingsniuoja tarp lentynų, suteikdama man dar vieną progą pasigrožėti puikiu užpakaliuku.

– Kokios virvės pageidaujate? Turime sintetinių ir natūralių plaušų virvių… špagato… storų trosų…

„Po velnių, gana“, – niūriai pagalvoju, vydamas šalin prieš akis iškilusį vaizdą: ją pakabintą ant žiedų mano žaidimų kambario lubose.

– Prašom keturis su puse metro natūralių plaušų virvės.

Ji šiurkšti ir, jei tampai, skaudžiau įsirėžia į odą… ją labiausiai mėgstu.

Panelės Stil pirštai suvirpa, bet jai pavyksta pamatuoti keturis su puse metro. Iš dešinės užpakalinės kišenės išsitraukusi peilį įtraukiamais ašmenimis, ji vikriai nupjauna virvę, dailiai susuka ir suriša slankiuoju mazgu. Įspūdinga.

– Ar buvote skautė?

– Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone Grėjau.

– O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas, Anastazija?

Sugaunu jos žvilgsnį ir, kai ji spokso į mane, vyzdžiai išsiplečia. Taip!

– Knygos, – sušnabžda ji.

– Kokios?

– Na, kaip čia pasakius… Įprastos. Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų kūriniai.

Anglų rašytojų kūriniai? Lažinuosi, kad Brontė ir Ostin. Visos tos romantikės, kurioms rūpi tik širdelės ir gėlytės. Prakeikimas.Negerai .

– Ar pirksite dar ką nors?

– Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti? – klausiu norėdamas pažiūrėti, kaip ji reaguos.

– Meistrui mėgėjui? – nustemba ji.

Vos laikausi, kad neimčiau kvatotis. Oi, mažyte, darbai iš serijos „Pasidaryk pats“ – ne man. Bet sutramdau juoką ir linkteliu. Ji nužvelgia mane ir aš įsitempiu. Ji mane apžiūrinėja! Po galais!

– Kombinezoną, – lepteli panelė Stil.

Tai didžiausias iš jos išgirstas netikėtumas, neskaitant klausimo, ar aš gėjus.

– Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti drabužių, tiesa?

Ir ji, vėl labai sutrikusi, neryžtingai mosteli į mano džinsus.

Nesusilaikau.

– Galiu ir nusirengti…

– Hm…

Ji išrausta kaip vėžys ir nuleidžia akis.

– Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių, – sumurmu nenorėdamas dar labiau jos trikdyti.

Netarusi nė žodžio, panelė Stil apsisuka ir vėl skubriai nužingsniuoja tarp lentynų, o aš su malonumu vėl nuseku iš paskos.

– Dar ko nors? – duodama porą mėlynų kombinezonų ir gaudydama kvapą klausia panelė Stil.

Ji vis dar jaučiasi nepatogiai, stovi akis nudūrusi į grindis, nuraudusi. Viešpatie, kaip ji mane valdo…

– Kaip sekasi rašyti straipsnį? – klausiu vildamasis, kad ji bent truputį atsipalaiduos.