Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Panardinęs pirštus man į plaukus, Kristianas juos išskečia, suspaudžia pakaušį, kad nejudinčiau galvos, o tada jo liežuvis įslysta man į burną, kažko ieškodamas, ragaudamas, ramindamas ir… kaitindamas kraują. Ak, kaip mano vyras moka bučiuoti…

Glostau jo veidą, pirštai nedrąsiai nuslysta prie smakro, niekur neskubu, o jis nesiliauja manęs bučiavęs. Palengva praskiriu jo marškinius ir imu pirštais braukti per raktikaulius, čiuopiu juos per šiltą aksominę odą. Švelniai stumteliu Kristianą, kad vėl atsigultų aukštielninkas po manimi. Atsisėdusi pažvelgiu žemyn į jį gerai jusdama, kaip muistydamasi trinuosi į pampstančią jo varpą. Hm… Pirštų galais perbraukiu jam per smakrą, žandikaulį, paskui keliauju žemyn, per Adomo obuolį ir pagaliau pasiekiu kaklo duobutę. Mano gražuolis vyras. Pasilenkiu ir bučiniais apiberiu taką, kuriuo slydo mano pirštai. Dantimis švelniai grybšteliu žandikaulį, pabučiuoju kaklą. Kristianas užsimerkia.

– Ai… – sudejuoja ir atlošia galvą, kad lengviau pasiekčiau kaklą, guli truputį prasižiojęs ir tyliai mėgaudamasis.

Matydama Kristianą suglumusį ir susijaudinusį, pati pajuntu jėgų antplūdį ir susijaudinimą. Mano liežuvis slysta jo krūtinkauliu ir skinasi kelią per krūtinės plaukus. Hm… Jis skanus. Ir taip maloniai kvepia. Net galva svaigsta. Iš pradžių pabučiuoju vieną, paskui kitą rausvą randelį, o tada Kristianas staiga čiumpa mane už klubų, mano pirštai lieka jo krūtinės plaukuose ir aš įsižiūriu į jį. Alsuoja greitai, nelygiai.

– Nori? Čia? – sušnabžda Kristianas, o jo žvilgsnis drumstas nuo meilės ir geismo, kuriems atsispirti neįmanoma.

– Taip, – sumurmu, o mano lūpos su liežuviu slysteli per jo krūtinę ir pasiekia spenelį. Atsargiai jį sukandusi trūkteliu ir pakramsnoju.

– Ak, Ana… – sušnabžda Kristianas ir, apglėbęs per juosmenį, kilsteli mane, o kita ranka atsisega džinsų sagą, antuką ir išlaisvina lytį. Tada vėl nuleidžia mane ir aš jį užsėdu, juntu šiltą ir standų savyje ir tuo mėgaujuosi.

Kristianas delnais perbraukia man per šlaunis, stabteli ties prisegamų kojinių kraštais, ten, kur oda nepridengta, ir tarpkojyje ima sukti nedidelius, jaudinančius ratukus taip, kad nykščiais užkliudo man ten… ten, kur trokštu būti liečiama. Aikteliu.

– Tikiuosi, tu nelabai prisirišusi prie savo apatinių, – sumurma jis, verdamas mane spindinčiu, laukiniu žvilgsniu.

Jo pirštai, užkišti už kelnaičių gumos, slysta mano papilve, paskui staiga smukteli žemiau, paglamonėja mane, dar labiau įaudrina, o tada stipriai sugriebia kelnaites ir nykščiai praduria plonytį jų audinį. Jos suplyšta. Išskėtęs pirštus Kristianas uždeda rankas ant šlaunų, o jo nykščiai vėl nuslysta per mano tarpkojį. Jis stumteli dubenį į priekį, kad penis trintųsi į mane.

– Jaučiu, kokia tu sudrėkusi, – kaip tikras kūniškų geidulių žinovas sušnabžda Kristianas, tada staiga atsisėda, ranka vėl apglėbia mano liemenį ir mudviejų veidai vėl kone susiliečia. Jis ima trintis nosimi į mano nosį.

– Ai… – nevalingai sudejuoju ir stipriai suspaudžiu jam rankas. Mėginu truputį pasikelti, kad vėl pajusčiau tą malonią trintį, bet jis neleidžia man nė krustelėti.

– Leisk man tavęs klausytis, – sukužda Kristianas. – Ne, nejudėk, tiesiog jausk.

Atsimerkiu prasižiojusi, tarsi tariant „Ai!“ būtų sustingusios lūpos. O jis stebeilija į mane: jo susidrumstusios, geidulingos pilkos akys žvelgia į apsvaigusias mėlynas akis. Jis sujuda, pasuka dubenį, bet man krustelėti neleidžia.

Dusliai suniurnu. Jo lūpos vėl liečia mano kaklą, bučiuoja.

– Štai ką labiausiai mėgstu. Prapulti tavyje… – sumurma jis, prikišęs lūpas prie mano odos.

– Prašau, judėk, – imu maldauti.

– Palengva, ponia Grėj.

Jis vėl stumteli dubenį į priekį ir mano kūnu nuvilnija malonumas. Delnais suspaudžiu Kristianui veidą, bučiuoju jį, ryte ryju.

– Pamylėk mane, Kristianai. Prašau…

Jo burna man nuo skruosto apačios slysteli prie ausies.

– Važiuojam, – sušnabžda Kristianas ir ima mane kilnoti.

Mano vidinė dievaitė visai įsišėlsta, užsėdu jį visu svoriu, prispaudžiu prie žemės ir imu judėti džiūgaudama, kad jis many… joju ant jo… kaip pašėlusi šuoliuoju… Uždėjęs rankas man ant juosmens, Kristianas prisitaiko prie mano ritmo. Kaip aš to ilgėjausi… to svaigaus pojūčio, kad joju jį užsėdusi, kad jis manyje… kad saulė šviečia man į nugarą, kad ore tvyro rudens kvapas ir pučia švelnus vėjelis. Visi šie pojūčiai svaigina: lytėti, ragauti, uosti ir matyti apžergtą savo mylimą vyrą.

– Ak, Ana… – sudejuoja jis užsimerkęs, atlošęs galvą, plačiai išsižiojęs.

Ai… kaip man tai patinka… Kūno gelmėse jau ima kažkas tvenktis… kaupiasi… kyla… vis aukščiau ir aukščiau… Kristianas uždeda rankas man ant šlaunų, nykščiais švelniai spusteli vieną vietelę tarpkojyje ir aš sprogstu, išsitaškau tūkstantį kartų, paskui, netekusi jėgų, griūvu, sukniumbu jam ant krūtinės, o tada ateina eilė šūktelėti jam ir, su meile ir džiaugsmu šaukdamas mano vardą, jis išsilieja.

KRISTIANAS ŠVELNIAI GLAUDŽIAmane prie krūtinės, viena ranka laiko galvą. Hm… Užsimerkusi mėgaujuosi jo glėbiu. Mano plaštaka padėta jam ant krūtinės, jaučiu ritmingą, lėtėjantį ir rimstantį jo širdies plakimą. Pabučiuoju jį, nosimi švelniai brūkšteliu per krūtinę ir nusistebiu pagalvojusi, kad dar neseniai Kristianas nebūtų leidęs man prie jo prisiliesti.

– Ar geriau jautiesi? – sušnabžda jis.

Pakeliu galvą. Jis plačiai šypsosi.

– Daug geriau. O tu? – aš atsakau jam džiugia šypsena.

– Pasiilgau jūsų, ponia Grėj.

Kristianas kelias sekundes atrodo itin rimtas.

– Ir aš.

– Bet daugiau – jokių žygdarbių. Sutarta?

– Sutarta, – pažadu.

– Turi visada viską man papasakoti, – pašnabždomis priduria Kristianas.

– Tas pats galioja ir jums, pone Grėjau.

Jis kreivai šypteli.

– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba. Pamėginsiu.

Jis pabučiuoja man į plaukus.

– Manau, čia mes būsime laimingi, – vėl užsimerkdama sušnabždu.

– Taip. Tu, aš ir… Dribsniukas. Beje, kaip jautiesi?

– Puikiai. Atsipalaidavusi. Laiminga.

– Gerai.

– O tu?

– Taip, ir aš taip pat, – sumurma jis.

Pažvelgiu į Kristianą mėgindama pamatyti veidą.

– Kas yra? – klausia jis.

– Žinai, kai mylimės, tu būni labai valdingas.

– Priekaištauji man?

– Ne. Tik svarstau… Sakei, kad tau to trūko.

Stebeilydamas į mane, Kristianas sustingsta.

– Kartais, – sukužda.

Ak.

– Tad reikėtų pagalvoti, kaip esamą padėtį pakeisti, – sumurmu švelniai bučiuodama Kristianą į lūpas ir apsivydama jį nelyginant vijoklis.

Prisimenu mudu žaidimų kambaryje: skambant Talio muzikai, ant stalo, prie kryžiaus, antrankiais prirakinus prie lovos… man patinka toks iškrypėliškas dulkinimasis… mūsų iškrypėliškas dulkinimasis. Taip. Tokius dalykus galėčiau daryti. Galėčiau padaryti tai dėl jo ir su juo. Ir dėl savęs. Prisiminus bizūną ima dilgsėti oda.

– Ir aš mėgstu žaisti, – sumurmu, pakeliu akis ir pamatau drovią Kristiano šypseną.

– Žinai, tikrai norėčiau sužinoti tavo ribas, – tyliai sako jis.

– Kokias ribas?

– Malonumo ribas.

– Ak, manau, tai man patiktų.

– Na, gal kai grįšime namo… – tyliai sako Kristianas ir tie žodžiai lieka kyboti tarp mūsų tarsi pažadas.