Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Į darbą, – sakau maloniai šypsodamasi.

– Vargu, – linksmai ir šiek tiek pašaipiai prunkšteli Kristianas. – Daktarė Sing sakė, kad šią savaitę turi likti namie.

– Kristianai, neketinu visą dieną viena vartytis lovoje. O jei joje negulėsiu, vadinasi, galiu važiuoti ir į darbą. Labas rytas, Geile.

– Labas rytas, ponia Grėj, – ponia Džouns mėgina nuslėpti šypseną. – Norėtumėte pusryčių?

– Prašyčiau.

– Javainių?

– Geriau plaktos kiaušinienės su kvietinių miltų skrebučiu.

Ponia Džouns plačiai nusišypso, Kristianas neslepia nuostabos.

– Puiku, ponia Grėj, – linkteli ponia Džouns.

– Ana, į darbą tu nevažiuosi.

– Bet…

– Ne. Ir taškas. Nesiginčyk.

Kristianas nusiteikęs ryžtingai. Dėbteliu į jį ir tik tada atkreipiu dėmesį, kad mūvi tas pačias pižamos kelnes ir vilki tuos pačius sportinius marškinėlius kaip vakar vakare.

– O tu ruošiesi į darbą? – klausiu.

– Ne.

Gal išprotėjau?

– Bet šiandien pirmadienis, ar ne?

Jis šypteli.

– Kiek žinau, pirmadienis.

Prisimerkiu.

– Tai tinginiauji?

– Neketinu palikti tavęs vienos, kad vėl ko nors neiškrėstum. Be to, daktarė Sing aiškiai sakė, kad į darbą galėsi grįžti tik po savaitės. Pameni?

Įsitaisau ant baro kėdės šalia jo ir truputį kilsteliu sijono kraštą. Ponia Džouns atneša man puodelį arbatos.

– Gražiai atrodai, – tarsteli Kristianas. Sukryžiuoju kojas. – Net labai gražiai. Ypač čia, – jis pirštu perbraukia per nuogą odą virš prisegamų kojinių. Mano pulsas akimirksniu padažnėja. – Šis sijonas labai trumpas, – šiek tiek nepritariamai sumurma jis, žvilgsniu sekdamas piršto trajektoriją.

– Šit kaip? Nepastebėjau.

Kristianas žvelgia į mane linksmai šypsodamasis, bet ir truputį irzdamas.

– Nepastebėjote, ponia Grėj?

Nuraustu.

– Abejoju, ar taip apsirengus derėtų važiuoti į darbą, – tyliai sako jis.

– Na, kadangi į darbą nevažiuosiu, šio ginčytino klausimo nėra ko nagrinėti.

– Ginčytino?

– Ginčytino, – be garso, vien lūpomis, pakartoju.

Kristianas vėl kreivai šypteli ir ima valgyti omletą.

– Sugalvojau kai ką geriau.

– Ką?

Jis prisimerkęs pažvelgia į mane, pilkos akys patamsėjusios. Staiga giliai įkvepiu. Dieve… Jau pats laikas…

– Galime nuvažiuoti pažiūrėti, kaip Eliotui sekasi rekonstruoti namą.

Ką? Ak! Koks pasityčiojimas! Neaiškiai prisimenu, kad turėjome tai padaryti dar prieš Rėjui susižalojant.

– Mielai nuvažiuočiau.

– Gerai.

Kristianas plačiai nusišypso.

– O tau į darbą nereikia?

– Ne. Ros jau grįžo iš Taivano. Ten viskas puikiai pasisekė. Šiandien reikalai darbe kuo puikiausi.

– Maniau, į Taivaną ketini vykti tu .

Jis vėl prunkšteli.

– Ana, tu patekai į ligoninę.

– Ak…

– Taigi, kad „ak…“ Todėl šiandien maloniai leisiu dieną su savo žmona.

Jis suglaudžia lūpas ir išgeria gurkšnelį kavos.

– Maloniai leisi dieną? – klausiu, nė nemanydama slėpti, kad puoselėju tam tikrą viltį.

Ant pusryčių baro prieš mane ponia Džouns padeda lėkštę su plakta kiaušiniene ir vėl nesusilaikiusi nusišypso.

Kristianas vypteli.

– Maloniai praleisiu dieną, – linktelėdamas pakartoja jis.

Aš per daug išalkusi, kad dar flirtuočiau su savo vyru.

– Gera žiūrėti į tave valgančią, – sumurma jis. Paskui, atsistojęs nuo kėdės, pasilenkia ir pabučiuoja man į plaukus. – Einu praustis.

– Hm… gal galiu ateiti nutrinti nugaros? – klausiu, nors mano burna pilna kiaušinienės ir skrebučio.

– Ne. Valgyk.

Toldamas nuo pusryčių baro jis per galvą nusivelka marškinėlius, kad galėčiau pasigrožėti raumeningais, puikiai ištreniruotais pečiais ir nugara, ir neskubėdamas išeina iš didžiosios svetainės. Nė nepajuntu, kaip liaujuosi kramčiusi. Juk jis tyčia taip elgiasi. Kodėl?

VAŽIUOJAME Į ŠIAURĘ,Kristianas atrodo visiškai atsipalaidavęs. Ką tik atsisveikinome su Rėjumi ir ponu Rodrigesu, drauge žiūrinčiais europietiško futbolo rungtynes per naują plokščiaekranį televizorių, kurį, kaip numanau, nupirko ir Rėjaus palatoje pastatė Kristianas.

Nuo tada, kai išsikalbėjome, Kristianas atrodo gerokai ramesnis; tarsi būtų nusimetęs sunkią naštą. Ponios Robinson šešėlis mūsų gyvenimo dabar taip nebetemdo – galbūt ir dėl to, kad aš, o gal ir Kristianas, tikrai nežinau, – nusprendėme nekreipti į jį dėmesio. Tačiau dabar jaučiuosi kaip niekada artima su Kristianu. Gal dėl to, kad jis pagaliau atsivėrė, išsipasakojo. Viliuosi, ir toliau taip bus. Be to, jis priprato ir prie minties, kad turėsime kūdikį. Tiesa, lopšelio dar nenupirko, bet tikiuosi, kad vieną dieną taip padarys.

Žiūriu į jį vairuojantį ir negaliu atplėšti akių. Kristianas atrodo kaip visuomet ramus… patrauklus, susitaršiusiais plaukais, su „Ray-Ban“ akiniais nuo saulės, juostuotu švarku, baltais lininiais marškiniais ir džinsais.

Žvilgtelėjęs į mane, jis pirštais spusteli man koją aukščiau kelio ir švelniai paglosto.

– Džiaugiuosi, kad nepersirengei.

Apsivilkau džinsinį švarkelį ir apsiaviau batelius žemesne pakulne, bet tebesegiu trumpą sijoną. Uždėjęs ranką man virš kelio, Kristianas neskuba jos patraukti. Uždedu ant jos savo plaštaką.

– Ketini ir toliau mane kankinti?

– Gali būti, – šypteli Kristianas.

– Kodėl?

– Nes galiu sau tai leisti, – sako jis ir, kaip įprasta, apdovanoja mane berniokiška šypsena.

– Tai žaidimas dviem, – sušnabždu.

Jo pirštai ima gundomai slinkti šlaunimi aukštyn.

– Tai pradėkite, ponia Grėj, – jo šypsena paplatėja.

Paimu jo ranką ir padedu ant kelio.

– Na, rankas galite palikti ten, kur buvo.

Kristianas vėl vypteli.

– Kaip pageidaujate, ponia Grėj.

Prakeikimas. Šis žaidimas gali baigtis visiškai ne taip, kaip noriu.

KRISTIANAS ĮSUKA Į KELIĄprie mūsų naujojo namo. Stabtelėjęs prie skaitmenų klaviatūros, surenka kodą ir meniški balti metaliniai vartai atsidaro. Suūžia mašinos variklis ir mudu nurūkstame medžiais apsodintu keliu, o mums virš galvų ošia žali, geltoni ir raudoni kaip liepsna lapai. Aukšta pievos žolė jau gelsta, bet kur ne kur dar matyti laukinių gėlių žiedelių. Diena graži. Šviečia saulė, ore maišosi aštrokas nuo sąsiaurio plūstantis druskos ir artėjančio rudens kvapas. Čia gražu ir ramu. Dar neapsipratau su mintimi, kad čia bus mūsų namai.

Kelias daro lanką ir už posūkio jau matyti mūsų namas. Prieš pagrindines duris stovi keli dideli vilkikai, ant kurių šonų puikuojasi užrašas GRĖJAUS STATYBOS DARBAI. Aplink visą namą pristatyta pastolių, keli darbininkai su statybininkų šalmais dirba ant stogo.

Kristianas sustoja prie portiko ir išjungia variklį. Matau, kad jis jaudinasi.

– Eime, susiraskime Eliotą.

– Ar jis čia?

– Tikiuosi. Pakankamai jam už tai moku.

Aš prunkšteliu, Kristianas šypteli ir mudu išlipame iš mašinos.

– Sveikas, brol! – šūkteli Eliotas, bet jo niekur nematyti.

Abu apsižvalgome.

– Aš čia, aukštai! – Jis stovi ant stogo ir, išsišiepęs iki ausų, moja mums. – Jau seniai jūsų laukiame. Niekur neikit. Tuoj nulipsiu.

Žvilgteliu į Kristianą, bet jis tik gūžteli. Po kelių minučių prie laukujų durų pasirodo Eliotas.

– Sveikas, brol, – jis paspaudžia Kristianui ranką. – O kaip laikaisi tu, panelyte?