Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Atleisk, – sumurmu.

Jis suraukia kaktą.

– Už ką?

– Kad kitą rytą taip pykau.

Kristianas prunkšteli.

– Mažyte, tavo pyktis man visiškai suprantamas, – jis nutyla, atsidūsta. – Matai, Ana, noriu tave turėti tik sau. Nenoriu tavimi su niekuo dalytis. To, ką dabar turime, anksčiau nesu turėjęs. Bent kol kas noriu būti tavo visatos centras.

Ak, Kristianai…

– Esi mano visatos centras. Ir tai nepasikeis.

Kristianas atlaidžiai, liūdnai ir nuolankiai man nusišypso.

– Ana, – sušnabžda, – juk žinai, kad tai netiesa.

Mano akyse pasirodo ašaros.

– Argi tai įmanoma? – sumurma jis.

Ak, ne…

– Po galais, Ana, neverk. Prašau, neverk.

Jis paglosto man skruostą.

– Atleisk.

Man virpa apatinė lūpa, todėl Kristianas nykščiu raminamai perbraukia per ją.

– Ne, Ana, ne. Neatsiprašinėk. Turėsi ką mylėti ir be manęs. Esi visiškai teisi. Taip ir turi būti.

– Dribsniukas ir tave mylės. Būsi Dribsniuko Jaunesniojo pasaulio centras, – sušnabždu. – Vaikai besąlygiškai myli savo tėvus, Kristianai. Jie tokie jau gimsta. Jiems lemta mylėti tėvus. Visiems kūdikiams… net tau. Prisimink tą vaikišką knygutę, kurią mėgai, kai buvai mažas. Vis dar ilgėjaisi savo mamos. Tu ją mylėjai.

Kristianas suraukia kaktą, patraukia ranką ir pirštais pasikaso smakrą.

– Ne, – sušnabžda jis.

– Taip. Tu ją mylėjai, – jau nebetramdau ašarų. – Žinoma, kad mylėjai. Neturėjai kitos išeities. Todėl ir jautiesi taip baisiai įskaudintas.

Neslėpdamas jausmų Kristianas stebeilija į mane.

– Kaip tik dėl to gali mylėti ir mane, – sumurmu. – Atleisk jai. Ji turėjo savų rūpesčių ir savų kančių. Buvo netikusi motina, bet tu ją mylėjai.

Kristianas žiūri į mane nieko nesakydamas, o jo akyse matyti nerimas – tikriausiai jį užplūdo prisiminimai, kurių aš negaliu nė įsivaizduoti.

Ak, prašau, tik nesiliauk kalbėjęs.

Pagaliau jis sako:

– Šukuodavau jai plaukus. Ji buvo graži.

– Vien pažvelgęs į tave, niekas tuo neabejotų.

– Ji nebuvo gera motina, – vos girdimai ištaria Kristianas.

Linkteliu ir jis užsimerkia.

– Bijau, kad ir aš būsiu niekam tikęs tėvas.

Paglostau mielą jo veidą. Ak, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt…

– Kristianai, ar bent sekundę galvojai, kad leisiu tau būti netikusiu tėvu?

Jis atsimerkia ir, rodos, visą amžinybę spokso į mane. Paskui jo veidas palengva pragiedrėja ir jis nusišypso.

– Ne, negalvojau, kad leistum, – žvelgdamas į mane nuostabos kupinomis akimis, Kristianas krumpliais švelniai paglosto man veidą. – Viešpatie, kokia jūs stipri, ponia Grėj. Kaip aš tave… – jis pabučiuoja man į kaktą. – Niekad nemaniau, kad galėčiau.

– Ak, Kristianai, – sušnabždu stengdamasi tvardytis ir nepasiduoti jausmams.

– Štai ir visa pasaka, kurią žadėjau tau pasekti prieš miegą.

– Nieko sau pasaka… Prieš miegą…

Kristianas mąsliai šypteli, bet, regis, jam palengvėjo.

– Ar tebeskauda galvą?

– Galvą?

Tiesą sakant, dabar, kai visko tiek pripasakojai, mano galva, rodos, tuoj sprogs!

– Ar skauda?

– Ne.

– Gerai. Dabar turėtum pamiegoti.

Pamiegoti?! Kaip galiu dabar miegoti?

– Miegok, – griežtai sako jis. – Tau reikia pailsėti.

Nepatenkinta papučiu lūpas.

– Noriu užduoti vieną klausimą.

– Šit kaip? Kokį? – jis nužvelgia mane budriu žvilgsniu.

– Kodėl staiga… atsivėrei, ėmei viską pasakoti lyg ilgėdamasis gero žodžio?

Kristianas susiraukia.

– Ėmei ir viską man išklojai, nors šiaip traukti iš tavęs informaciją yra gana sunkus ir varginantis užsiėmimas.

– Šit kaip?

– Juk žinai, kad tai tiesa.

– Kodėl tapau šnekus? Nežinau. Gal dėl to, kad mačiau tave tysančią ant asfalto beveik negyvą?.. Gal dėl to, kad tapsiu tėvu?.. Nežinau. Sakei, nori viską žinoti, o aš nenoriu, kad tarp mudviejų ir toliau šmėžuotų Elenos šešėlis. Ji negali kištis į mūsų gyvenimą. Ji – jau praeitis, daug kartų tau sakiau…

– Jei Elena nebūtų mėginusi prie tavęs lįsti… vis dar būtumėte draugai?

– Čia jau antras klausimas.

– Atleisk. Neprivalai man atsakyti, – nuraustu. – Jau ir taip savo noru papasakojai daugiau, nei išvis tikėjausi išgirsti.

Kristiano žvilgsnis sušvelnėja.

– Ne, nemanau, kad vis dar būtume draugai, bet po mano gimtadienio ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad to reikalo iki galo nebaigė. Ji peržengė ribą ir man tie santykiai galutinai nutrūko. Prašau, patikėk manimi. Daugiau neketinu su ja matytis. Sakei, kad Elena įtraukta į tavo griežtų ribų skyrių. Šis terminas man puikiai suprantamas, – tyliai ir nuoširdžiai sako jis.

Gerai. Daugiau nenoriu apie tai kalbėti. Mano pasąmonė sudrimba krėsle. „Pagaliau!“

– Labanakt, Kristianai. Ačiū už ilgą pasaką prieš miegą.

Palinkstu jo pabučiuoti, mūsų lūpos susiliečia, bet kai pamėginu kišti jam į burną liežuvį, Kristianas atšlyja.

– Nereikia, – sukužda. – Trokštu su tavimi pasimylėti.

– Tai pirmyn.

– Ne, tau reikia pailsėti, be to, jau vėlu. Miegok.

Jis išjungia naktinę lempą ir viską apgaubia tamsa.

– Besąlygiškai tave myliu, Kristianai, – sumurmu jaukiai glausdamasi jam prie šono.

– Žinau, – sušnabžda jis ir pajuntu, kad droviai nusišypso.

Staiga pabundu. Kambarys užlietas šviesos, Kristiano lovoje nėra. Žvilgtelėjusi į žadintuvą pamatau, kad be septynių minučių aštuonios. Giliai atsidūstu ir susiraukiu – man vis dar veriamai skauda šoną, nors ir ne taip smarkiai kaip vakar. Lyg ir galėčiau važiuoti į darbą. Taip, į darbą. Noriu į darbą.

Šiandien pirmadienis, vakar visą dieną prasivarčiau lovoje. Kristianas leido man išeiti, bet tik trumpam, aplankyti Rėjaus. Dievaži, jis vis dar tikras kontrolės maniakas… Meiliai šypteliu. Mano kontrolės maniakas. Nuo tada, kai grįžau iš ligoninės, jis buvo dėmesingas, mylintis, šnekus ir… nė nemėgino prie manęs lįsti. Galvos jau neskauda, dieglys šone taip pat aprimo, – juoktis, žinoma, dar turiu atsargiai, – bet jaučiuosi suirzusi. Rodos, taip ilgai be sekso tvėriau tik tada, kai… laukiau savo pirmo karto.

Manau, abu jau atsigavome. Kristianas atrodo gerokai ramesnis; pasaka prieš miegą ir jam, ir man, rodos, padėjo atsikratyti tam tikrų baubų. Ką gi, pažiūrėsime…

Greitai nusiprausiu po dušu, nusišluostau ir atidžiai apžiūriu drabužius. Noriu rasti ką nors seksualaus. Drabužį, kuris paragintų Kristianą veikti. Tik pamanyk, toks nepasotinamas vyras iš tiesų išsiugdęs tokią griežtą savidrausmę? Tiesą sakant, nenoriu ilgai galvoti, kaip Kristianas išmoko taip ilgai susilaikyti. Po jo išpažinties apie tą kalę paauglių tvirkintoją daugiau nesikalbėjome. Ir tikiuosi, niekada nebesikalbėsime. Man ji – mirusi ir palaidota.

Išsirenku juodą, beveik nepadoriai trumpą sijoną ir baltą, šilkinę, nėriniuotą palaidinukę. Apsimaunu prisegamas kojines nėriniuotu kraštu, apsiaunu juodus „Louboutin“ aukštakulnius. Dar truputį pasidažau antakius ir blakstienas, pasitepu lūpas blizgiu, kad atrodyčiau natūraliai, tada energingai išsišukuoju plaukus ir palieku juos palaidus. Taip. Turėtų suveikti.

Kristianas sėdi prie pusryčių baro ir valgo. Kai pamato mane, šakute pasmeigtas omleto gabalėlis sustoja pakeliui į burną. Jis suraukia kaktą.

– Labas rytas, ponia Grėj. Kur nors susiruošėte?