Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Kristianas prisimerkia ir jo lūpas iškreipia šypsnys.

– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba, ponia Grėj.

– O tu? Ką dabar padarei? – klausiu klaupdamasi prieš jį.

– Aš jį pribaigiau.

Ak!

– Hm… Rodos, pasielgei truputį impulsyviai, – sumurmu.

– Toks jau esu: viską sprendžiu akimirksniu.

– Žinau.

Jis vėl prisimerkia, sučiaupia lūpas.

– Iš tiesų šį planą buvau apmetęs jau gerokai anksčiau, – trumpai paaiškina Kristianas.

Suraukiu antakius.

– Šit kaip?

Jis patyli, aiškiai kažką svarstydamas, paskui giliai atsidūsta.

– Kai man buvo dvidešimt vieni metai, Linkas baisiai sumušė savo žmoną. Sulaužė žandikaulį, kairę ranką, keturis šonkaulius – ir vis už tai, kad dulkinosi su manimi, – jo žvilgsnis tampa griežtas. – O dabar sužinau, kad sumokėjo užstatą už žmogų, kuris mėgino mane nužudyti, pagrobė mano seserį ir įskėlė mano žmonai kaukolę. To jau per daug. Manau, išmušė atpildo valanda.

Išblykštu. Po perkūnais…

– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba, pone Grėjau, – sušnabždu.

– Ana, toks jau aš esu. Paprastai nekerštingas, bet šį kartą negaliu leisti jam išsisukti. Tai, ką jis padarė Elenai… Ji turėjo iškelti jam bylą, bet to nepadarė. Žinoma, tai buvo tik jos vienos reikalas. Bet mokėdamas užstatą už Haidą jis galutinai peržengė ribą. Linkas įsižeidė ir ėmė persekioti mano šeimos narius. Todėl ketinu jį sumalti į miltus, jam prieš nosį sužlugdyti jo verslą, o tai, kas dar liks, parduoti tiems, kurie varžytynėse pasiūlys didžiausią kainą. Aš nuvarysiu jį į bankrotą.

Ak…

– Be to, – Kristianas santūriai šypteli, – iš šio sandorio mes neblogai uždirbsime.

Stebeiliju į liepsningas pilkas akis, kuriose staiga pasirodo švelnumas.

– Nenorėjau tavęs išgąsdinti, – sušnabžda Kristianas.

– Ir neišgąsdinai, – pameluoju.

Pralinksmėjęs jis kilsteli antakį.

– Tiesiog man tai buvo visiškai netikėta, – sukuždu ir nuryju seilę.

Kartais Kristianas tikrai baugina.

Jis lūpomis glusteli prie mano lūpų.

– Padarysiu viską, kad tik būtum saugi. Kad mano šeima būtų saugi. Kad šitas mažutis būtų saugus, – sumurma Kristianas, išskėtęs pirštus priglaudžia delną man prie pilvo ir švelniai paglosto.

Ak… Man užgniaužia kvapą. Kristianas atidžiai žiūri į mane vis tamsėjančiomis akimis. Įkvepiant jo lūpos truputį prasiskiria, o paskui jis tyčia pirštų galiukais perbraukia man per tarpkojį.

Po galais… Geismas plyksteli kaip degusis užtaisas ir ta liepsna akimirksniu plūsteli gyslomis. Staiga suspaudžiu Kristianui galvą, sučiumpu už plaukų ir smarkiai trūkteliu, kad jo lūpos rastų manąsias. Taip netikėtai užpultas, jis aikteli ir įsileidžia mano liežuvį į burną. Tada sudejuoja, atsako į bučinį, jo lūpos ir liežuvis išalkę mano lūpų ir liežuvio; kelias akimirkas mudu tarsi ryjame vienas kitą, susipynus liežuviams, susiglaudus lūpoms, sumišus alsavimui ir neapsakomai maloniam pojūčiui, kad vėl atradome vienas kitą.

Ak, geidžiu šio vyro. Jau seniai nesimylėjome. Geidžiu jo dabar – gryname ore, atviroje pievoje.

– Ana… – pakerėtas ir gaudydamas kvapą sušnabžda Kristianas, o jo ranka nuslysta mano užpakaliu ir pasiekia sijono kraštą.

Nerangiai pasikeliu ir imu paskubomis, negrabiai sagstyti jo marškinių sagas.

– Palauk, Ana. Liaukis!

Sukandęs dantis, jis atšlyja ir sučiumpa mane už rankų.

– Ne, – dantimis švelniai suspaudžiu jo apatinę lūpą ir trūkteliu. – Ne, – darkart sumurmu stebeilydama į jį. Paskui paleidžiu. – Geidžiu tavęs.

Kristianas staiga garsiai įkvepia. Jis negali apsispręsti – matyti iš išplėstų, pilkų, spindinčių akių.

– Prašau, man tavęs reikia, – maldauju jo kiekviena kūno skaidula.

Mums to reikia.

Pasiduodamas jis sudejuoja, jo burna vėl susiranda mano burną ir mudviejų lūpos susilieja. Viena ranka jis atsargiai prilaiko man galvą, o kita slysta kūnu, kol pasiekia juosmenį, tada jis paguldo mane aukštielninką ir išsitiesia šalia, nė akimirkos nenutraukdamas bučinio.

Tada atšlyja, palinksta virš manęs ir atidžiai pažvelgia.

– Kokia jūs graži, ponia Grėj.

Paglostau mielą jo veidą.

– Ir jūs, pone Grėjau. Iš išore, ir vidumi.

Jis susiraukia ir aš pirštu perbraukiu per kaktoje įsirėžusią raukšlę.

– Nesiraukyk. Tu – mano, net kai pyksti, – sušnabždu.

Kristianas vėl dusliai suniurna, lūpomis susiieško mano lūpas ir ima spausti mane į minkštą žolę po languota antklode.

– Ilgėjausi tavęs, – sušnabžda ir dantimis grybšteli man skruostą.

Širdis šokteli krūtinėje.

– Ir aš tavęs ilgėjausi. Ak, Kristianai…

Panardinusi vieną ranką jam į plaukus, stipriai sugniaužiu pirštus, o kita įsitveriu jo peties.

Sėdamos švelnius bučinius, jo lūpos pasiekia mano kaklą, o paskui jas seka pirštai, vikriai atsagstydami mano palaidinukės sagas. Praskleidęs palaidinukę, jis švelniai pabučiuoja krūtų kalnelius. Patenkintas kažką sumurma, to garso aidas nusirita per visą mano kūną ir pasiekia pačias slapčiausias gelmes.

– Tavo kūnas keičiasi, – sušnabžda Kristianas. Ir nykščiu jaudrina spenelį, kol šis papūra ir įsiremia į liemenėlės audinį. – Man patinka, – priduria jis.

Žiūriu, kaip ragaudamas odą jo liežuvis slysta palei liemenėlės kraštelį, paskui jis trūkteli kaušelį žemyn, išlaisvina krūtį ir ima nosimi glamonėti spenelį. Nuo jo prisilietimų ir rudeniško vėjelio spenelis susiraukšlėja. Apgaubęs spenelį lūpomis, Kristianas stipriai ir ilgai jį čiulpia.

– Ai! – garsiai sudejuoju, o paskui susiraukiu, mat nuo nubrozdintų šonkaulių vėl pasklinda pulsuojantis skausmas.

– Ana! – šūkteli Kristianas, verdamas mane rūsčiu žvilgsniu ir labai susirūpinęs. – Apie tai ir kalbėjau, – papriekaištauja. – Apie tavo negebėjimą save tausoti. Nenoriu sukelti tau skausmo.

– Ne… nesustok… – verksmingai ištariu. Kristianas žvelgia į mane, tarsi jo širdyje vyktų vidinė kova. – Prašau.

– Tai laikykis.

Jis staiga apsiverčia ir po akimirkos jau sėdžiu jį apžergusi, o trumpas mano sijonas pakeltas iki pat klubų. Kristiano delnai nuslysta nėriniuotais prisegamų kojinių kraštais.

– Štai. Taip jau geriau, be to, ir toliau galiu grožėtis.

Pakėlęs ranką, Kristianas ilgu smiliumi užkabina kitą liemenėlės kaušelį ir išlaisvina kitą krūtį. Tada suima abi į delnus ir aš atlošiu galvą stumdama jas į švelnias ir mitrias jo rankas. Jis mane audrina, tampo ir trina spenelius, kol šūkteliu iš malonumo, tada atsisėda ir mudviejų nosys kone susiliečia, o godžios jo akys pažvelgia į manąsias. Pirštais tebejaudrindamas krūtis, jis mane pabučiuoja. Įsikimbu į jo marškinius, atsegu dvi viršutines sagas ir staiga pasijuntu taip, tarsi mano nervams tai būtų per didelė apkrova: trokštu vienu metu bučiuoti Kristianą visur, išrengti jį ir su juo mylėtis.

– Palauk, – jis švelniai suima mano galvą ir truputį atsitraukia, o jo žvilgsnis – tamsus ir žadantis kūnišką malonumą. – Skubėti nėra kur. Pristabdyk. Noriu tavimi pasidžiaugti.

– Kristianai, mudu jau taip ilgai… – dūsuodama sakau.

– Ramiau, – sušnabžda jis, ir man aišku, kad tai įsakymas. Jis pabučiuoja man į dešinį lūpų kamputį. – Ramiau… – pabučiuoja į kairį. – Ramiau, mažyte, – dantimis grybšteli apatinę lūpą. – Neskubėkime.