Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Su Teo, ponia Trevelian?

– Seneliu Trevelianu. Manau, gali vadinti mane močiute. Dabar turite rimtai imtis darbo ir pasirūpinti, kad sulaukčiau provaikaičių. Šimto metų aš negyvensiu… – ir ji mudviem paikai nusišypso.

Kristianas pašiurpęs paspokso į ją, sumirksi.

– Eikš, močiute, – pakviečia ir, paskubomis paėmęs ją už rankos, vedasi į šokių aikštelę. Paskui atsigręžęs žvilgteli į mane, susiraukia ir užverčia akis. – Iki greito, mažyte.

Einančią pas senelį Trevelianą, mane užkalbina Chosė.

– Ne, dar vieno šokio neprašysiu. Manau, šokių aikštelėje su tavimi ir taip praleidau per daug laiko… Džiaugiuosi matydamas tave laimingą, bet… kalbu rimtai, Ana. Aš būsiu netoliese… Jei tau manęs prireiktų…

– Ačiū, Chosė. Tu tikras draugas.

– Kalbu rimtai.

Tamsiose jo akyse atsispindi nuoširdumas.

– Žinau, kad rimtai. Ačiū tau, Chosė. O dabar prašyčiau man atleisti: esu susitarusi susitikti su seneliu.

Chosė sutrikęs suraukia kaktą.

– Su Kristiano seneliu, – paaiškinu.

Jis plačiai nusišypso.

– Sėkmingo susitikimo, Ane. Sėkmės tau visur.

– Ačiū, Chosė.

Pašokusi su visuomet žaviu Kristiano seneliu, stoviu prie vitrininio lango ir žiūriu, kaip virš Siatlo palengva leidžiasi saulė, mesdama ant įlankos ryškiai oranžinius ir žalsvai melsvus šešėlius.

– Eime, – paragina mane Kristianas.

– Turiu persirengti.

Paimu jį už rankos, ketindama išsivesti pro stiklines duris ir temptis kartu į viršų. Nieko nesuprasdamas jis susiraukia ir švelniai truktelėdamas ranką mane sustabdo.

– Maniau, norėjai pats nuvilkti šią suknelę… – primenu.

Jo akys akimirksniu sužimba.

– Gerai sakai… – Kristianas man geidulingai nusišypso. – Bet neketinu nurenginėti tavęs čia. Neišeitume iš kambario, kol… Nežinau… – jis mosteli ilgapiršte ranka ir nebaigia sakinio, tačiau jo prasmė ir taip gana aiški.

Nuraudusi paleidžiu jo ranką.

– Ir nepasileisk plaukų, – paslaptingai priduria Kristianas.

– Bet…

– Jokių „bet“, Anastazija. Gražiai atrodai. Ir noriu būti tas, kuris tave nurengs.

Ak… Suraukiu kaktą.

– Pasiimk kelioninius drabužius, – įsakmiai priduria jis. – Tau jų reikės. Tavo lagaminą turi Teiloras.

– Gerai.

Ką Kristianas sumanė? Jis man taip ir neatskleidė, kur vykstame. Tiesą sakant, vargu ar išvis kas nors žino, kur keliausime. Šios informacijos iš jo nepavyko išpešti nei Mijai, nei Keitei. Atsisuku į netoliese stovinčią savo mamą ir Keitę.

– Nepersirengsiu.

– Ką?! – nustemba mama.

– Kristianas nenori, – gūžteliu, tarsi šie žodžiai viską paaiškintų.

Mama trumpai susiraukia.

– Besąlygiškai paklusti neprisiekei, – taktiškai primena man ji.

Keitė prunkšteli ir tuoj pat ima kosėti, mėgindama tai nuslėpti. Prisimerkusi dėbteliu į ją. Nei Keitė, nei mama net nenutuokia, kaip mudu su Kristianu buvome dėl to susikibę. Nenoriu vėl atnaujinti to ginčo. Viešpatie, koks piktas gali būti mano Penkiasdešimt… ir kokius košmarus gali sapnuoti… Prisiminusi tai atitokstu.

– Žinau, mama, bet Kristianui ši suknelė patinka, o aš noriu jam įtikti.

Jos veidas sušvelnėja. Keitė užverčia akis į lubas ir taktiškai nueina, palikdama mudvi vienas.

– Atrodai žavingai, mieloji, – Karla švelniai timpteli išsipešusią mano plaukų garbaną ir paglosto skruostą. – Labai didžiuojuosi tavimi, aukseli. Kristianas su tavimi bus labai laimingas.

Mama prisitraukia mane ir suspaudžia glėbyje.

Ak, mama!

– Netikiu savomis akimis – šiandien atrodai tokia suaugusi… Pradedi naują gyvenimą… Tik nepamiršk, kad vyrai – padarai iš kito pasaulio, ir viskas bus gerai.

Prajunku. Kristianas priklauso kitai visatai, – ak, jei tik ji žinotų…

– Ačiū, mama.

Maloniai mudviem šypsodamasis, prieina Rėjus.

– Užauginai gražuolę mergaitę, Karla, – su pasididžiavimu sako žvelgdamas spindinčiomis akimis.

Su juodu smokingu ir šviesiai rausva liemene Rėjus atrodo toks dabita… Pajuntu akyse besitvenkiant ašaras. Ak, ne… kol kas man pavyko išsilaikyti neapsiverkus.

– O tu rūpinaisi ja ir padėjai man ją auginti, Rėjau, – liūdnai susimąsčiusi sako Karla.

– Ir džiaugiausi kiekviena minute. Tu velnioniškai puiki nuotaka, Ane.

Rėjus užkiša man už ausies tą pačią išslydusią garbanotą plaukų sruogą.

– Ak, tėti…

Sulaikau kvėpavimą, kad neimčiau kūkčioti, o jis trumpai ir nerangiai mane apkabina.

– Ir būsi velnioniškai puiki žmona, – pašnibždomis priduria Rėjus.

Kai jis mane paleidžia, šalia jau vėl išdygęs Kristianas. Rėjus nuoširdžiai paspaudžia jam ranką.

– Rūpinkis mano mergaite, Kristianai.

– Kaip tik tai ir ketinu daryti, Rėjau. Karla… – jis linkteli mano įtėviui ir pakšteli į skruostą mamai.

Kiti vestuvių pokylio svečiai sustojo taip, kad sudarytų ilgą tunelį arkos pavidalo viršumi, per kurį mudu turime išlįsti į fasadinę namo pusę, prie lauko durų.

– Pasiruošusi? – klausia Kristianas.

– Taip.

Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane tuneliu po sukibusiomis žmonių rankomis, mūsų svečiai garsiai šūkčioja linkėdami laimės, sveikindami, berdami ant mudviejų ryžius. Kitame tunelio gale šypsodamiesi ir pasiruošę suspausti glėbyje mūsų laukia Greisė su Kariku. Jie apkabina ir išbučiuoja Kristianą, paskui – mane. Greisė vėl susigraudina ir mes paskubomis su jais atsisveikiname.

Mūsų laukia Teiloras, pasiruošęs „Audi“ visureigiu vežti ten, kur bus liepta. Kai Kristianas atidaro man mašinos dureles, nusisuku ir švysteliu baltų ir rausvų rožių puokštę į jaunų merginų būrį. Išsišiepusi iki ausų, puokštę pergalingai iškelia Mija.

Juokdamasi iš įžūlių Mijos pastangų pačiupti puokštę, grakščiai sėdu į visureigį, o Kristianas pasilenkia pakelti man sijono krašto. Saugiai pasodinęs mane automobilyje, jis atsisveikina su laukiančių svečių minia.

Teiloras atidaro jam automobilio dureles.

– Sveikinu, sere.

– Dėkoju, Teilorai, – atsako Kristianas ir atsisėda šalia manęs.

Teilorui lėtai važiuojant, mūsų vestuvių pokylio svečiai išmaudo visureigį ryžių lietuje. Kristianas suspaudžia man ranką, kilsteli ją ir pabučiuoja į krumplius.

– Kol kas viskas gerai, ponia Grėj?

– Kol kas viskas nuostabu, pone Grėjau. Kur važiuojame?

– Į Siatlo-Takomos oro uostą, – lyg niekur nieko išpyškina jis ir paslaptingai šypteli.

Hm… Ką jis sumanė?

Kitaip, nei tikėjausi, Teiloras nesuka prie išvykstančiųjų terminalo, pro apsauginius vartus važiuoja tiesiai prie asfaltuoto kilimo ir leidimosi tako. Kaip suprasti? O tada pamatau jį – reaktyvinį Kristiano lėktuvą… ant kurio fiuzeliažo didelėmis mėlynomis raidėmis užrašyta: „Grėjaus įmonių holdingas“.

– Tik nesakyk, kad ir vėl naudojiesi įmonės turtu asmeniniais tikslais!

– Na, manau, kad taip ir yra, Anastazija, – šypsodamasis sako Kristianas.

Teiloras sustabdo „Audi“ prie lėktuvo trapo ir vikriai iššokęs atidaro Kristianui mašinos dureles. Juodu trumpai pasitaria, tada Kristianas atidaro mano dureles ir, užuot žingtelėjęs atatupstas ir palikęs man vietos išlipti, pasilenkia, paima mane ant rankų ir pakelia.

Pala!

– Ką darai?! – klykteliu.

– Nešu tave per slenkstį, – sako jis.

– Ak…

Ar tas slenkstis neturi būti namų?

Kristianas lengvai užneša mane laiptais į lėktuvą, o paskui jį užlipa Teiloras su nedideliu lagaminu rankose. Pastatęs lagaminą prie lėktuvo durų, jis grįžta į mašiną. Žvilgtelėjusi į piloto kabiną atpažįstu Stefaną, Kristiano pilotą, vilkintį uniformą.