Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Kristianai… – sudejuoju.

– Dar ne, – sušnabžda jis, tada paslenka aukštyn ir netrukus jo liežuvis atranda mano bambą.

– Ne! Prakeikimas!

Jaučiu, kad jis, prikišęs veidą man prie pilvo, šypsosi ir palengva keliauja aukštyn.

– Kokia jūs nekantri, ponia Grėj. Kol nusileisime Airijoje, dar turime daug laiko.

Jis pagarbiai pabučiuoja krūtis ir, lūpomis suspaudęs kairį spenelį, timpteli. Tada erzindamas įdėmiai pažvelgia į mane, o jo akys – juodos lyg artėjanti atogrąžų audra.

Dieve… Visai pamiršau. Europa…

– Sutuoktini, geidžiu tavęs. Prašau…

Kristianas pakimba remdamasis alkūnėmis į lovą, apatine kūno dalimi slėgdamas mane. Nosimi perbraukia man per nosį, o mano plaštakos nuslysta jo raumeninga, lanksčia nugara ir pasiekia žavų, puikų užpakalį.

– Ponia Grėj… žmona… Mudviejų tikslas – teikti vienas kitam malonumą, – jo lūpos trumpai prisiliečia prie mano odos. – Myliu tave.

– Ir aš tave myliu.

– Neužsimerk. Noriu žiūrėti tau į akis.

– Kristianai… Aaa!.. – šūkteliu, mat Kristianas neskubėdamas įsiskverbia vidun.

– Ana, ak, Ana… – sukužda jis ir pradeda suptis.

– PO VELNIŲ, KĄ ČIA DARAI?!– surinka Kristianas, pažadindamas mane iš nepaprastai malonaus sapno.

Visas šlapias ir neapsakomai gražus, jis stovi mano gulto kojūgalyje ir rūsčiai dėbso.

Ką aš padariau? Ak, ne… guliu ant nugaros… Mėšlas, mėšlas, mėšlas – jis įsiutęs. Prakeikimas. Jis tikrai įsiutęs.

2 Angl. „gražuolė“.

3 Panele, prašyčiau vieną „Perrier“ mineralinio vandens man ir vieną „Coca-Cola Light“ mano žmonai. Ir ko nors užkąsti… Parodykite man valgiaraštį. (Pranc.)

ANTRAS SKYRIUS

Staiga man išlaksto visi miegai, o erotinis sapnas išsisklaido kaip dūmas.

– Gulėjau ant pilvo. Matyt, miegodama apsiverčiau, – teisindamasi gailiai sušnabždu.

Kristiano akyse liepsnoja įsiūtis. Pasilenkęs jis nuo savo gulto sugriebia bikinio liemenėlę ir švysteli man.

– Užsisek! – piktai sušnypščia.

– Kristianai, juk niekas nežiūri.

– Dar ir kaip žiūri. Patikėk. Neabejoju, kad reginiu gėrisi ir Teiloras, ir visa apsaugininkų komanda! – nepatenkintas atšauna jis.

Po velnių! Kaipgi aš vis pamirštu, kad jie čia? Apimta panikos, mėginu prisidengti krūtis delnais. Nuo tada, kai kažkas tyčia sukėlė „Čarlio Tango“ avariją, paskui mudu nuolat sekioja prakeikti apsaugininkai.

– Taigi, – įniršęs tarsteli Kristianas. – Be to, koks nors bjaurybė landus paparacas galėjo tave nufotografuoti. Nori patekti ant „Star“ žurnalo viršelio? Tik šį kartą – nuoga?

Velnias! Paparacai! Prakeikimas! Paskubomis negrabiai segdamasi bikinio liemenėlę, išbąlu kaip drobė. Mane nukrečia šiurpas. Nejučia vėl prisimenu, kaip pasklidus žiniai apie mūsų sužadėtuves buvau apspista paparacų vos išėjusi iš „Seattle Independent Publishing“ leidyklos, ir pasidaro negera. Bet šią naštą gavau su visu Kristianu Grėjumi.

– L’addition 4! – atžariai tarsteli Kristianas pro šalį einančiai padavėjai.

– Jau dabar?

– Taip. Dabar.

Ak, šią akimirką su juo geriau nesiginčyti…

Kristianas užsimauna šortus, nors jo maudymosi kelnaitės permirkusios varva, ir apsivelka pilkus sportinius marškinėlius. Netrukus grįžta padavėja, nešina jo kreditine kortele ir čekiu.

Nenoromis įsirangau į žalsvai melsvą paplūdimio suknelę, įsispiriu į gumines šlepetes. Vos tik padavėja nueina, Kristianas čiumpa savo knygą, telefoną ir, slėpdamas įsiūtį, užsideda akinius nuo saulės dideliais veidrodiniais stiklais. Jis labai įsitempęs ir supykęs. Liūdesys slegia man širdį. Nė viena moteris paplūdimyje nesegi liemenėlės, tad mano nusižengimas ne toks jau ir didelis. Priešingai, keistai atrodau ją segėdama . Nusiminusi giliai širdyje sunkiai atsidūstu. Tikėjausi, kad Kristianas supras humorą… kad ir savotišką… Galbūt, jei būčiau likusi gulėti ant pilvo… bet jo humoro jausmas kažkur išgaravo.

– Prašau, nepyk ant manęs, – sušnabždu imdama iš jo knygą, telefoną ir dėdama juos į savo kuprinę.

– Dabar jau per vėlu, – tyliai – pernelyg tyliai – sako jis. – Eikš.

Paėmęs mane už rankos, jis duoda ženklą Teilorui ir dviem jo pagalbininkams – apsaugos darbuotojams prancūzams Filipui ir Gastonui. Keista, bet juodu dvyniai. Tie trys vyrai iš verandos visą laiką kantriai stebėjo mus ir kitus paplūdimyje besiilsinčius žmones. Kodėl vis pamirštu, kad jie čia? Kodėl? Teiloro veidas sustingęs, akys slepiamos tamsių akinių. Velnias, ir jis ant manęs siunta. Vis dar negaliu priprasti prie jo, apsirengusio laisvalaikio drabužiais: šortais ir juodais sportiniais marškinėliais atverčiama apykakle.

Kristianas nusiveda mane į viešbutį, per vestibiulį mudu išeiname į gatvę. Jis neprataria nė žodžio, žingsniuoja susimąstęs, suirzęs, ir dėl to kalta aš. Teiloras su saviškiais seka mums iš paskos.

– Kur einame? – pakėlusi akis į Kristianą nedrąsiai klausiu.

– Grįžtame į laivą.

Į mane jis nė nežvilgteli.

Visai praradau laiko nuovoką. Dabar turėtų būti penkta ar šešta valanda popiet. Pasiekus valčių prieplauką, Kristianas vedasi mane į doką, kur prišvartuoti „Fair Lady“ jachtai priklausanti motorinė valtis ir vandens motociklas. Kristianas atriša vandens motociklą, o aš paduodu kuprinę Teilorui. Nervingai žvilgteliu į jį, bet jo, kaip ir Kristiano, veidas neperprantamas. Prisiminusi, ką jis matė paplūdimyje, nuraustu.

– Štai, paimkite, ponia Grėj.

Teiloras iš motorinės valties paima ir paduoda man gelbėjimosi liemenę, aš klusniai ją apsivelku. Ir kodėl man vienintelei privalu vilkėti gelbėjimosi liemenę? Kristianas ir Teiloras trumpai susižvalgo. Viešpatie, ar jis ir ant Teiloro pyksta? Tada Kristianas patikrina mano gelbėjimosi liemenės diržus ir vidurinį priveržia stipriau.

– Bus gerai, – vis dar nepakeldamas į mane akių niūriai burbteli.

Mėšlas…

Tada jis vikriai apžergia motociklą ir ištiesia ranką ragindamas sekti jo pavyzdžiu. Stipriai ją suspaudusi, šiaip taip perkeliu vieną koją per sėdynę ir nepliumptelėjusi į vandenį atsisėdu Kristianui už nugaros, o Teiloras su dvyniais sulipa į motorinę valtį. Kristianas koja atsispiria nuo doko krašto, atstumia motociklą nuo kranto ir šis palengva nudreifuoja į prieplaukos vandenis.

– Laikykis, – paliepia Kristianas ir aš jį apglėbiu.

Štai kodėl aš taip mėgstu keliauti vandens motociklu. Priglundu prie Kristiano, tvirtai jį apkabinu ir priglaudžiu nosį prie nugaros tyliai stebėdamasi, kad dar visai neseniai jis nebūtų leidęs man jo taip liesti. Kaip maloniai kvepia… Kristianu ir jūra. Atleisk man, Kristianai, prašau, atleisk…

Jis įsitempia.

– Atsargiai! – šūkteli, bet jau ne taip piktai.

Pakšteliu jam į nugarą ir, priglaudusi prie jo skruostą, sau per petį pažvelgiu į krantinę, kurioje pasigrožėti reginiu sustojo keli poilsiautojai.

Kristianas pasuka raktą ir variklis suūžia. Vienas greičio rankenos sūkis – ir vandens motociklas šauna į priekį, kaip strėlė nuskrieja per tamsų šaltą vandenį, per prieplauką ir priartėja prie uosto vidurio, kur sūpuojasi jachta „Fair Lady“. Ši kelionė man labai patinka – ji labai jaudinanti. Lipte prilipusi prie Kristiano, aiškiai matau kiekvieną įsitempusį liekno jo kūno raumenį.

Teiloro motorinė valtis mus pasiveja, susilygina su vandens motociklu. Kristianas žvilgteli, dar padidina greitį ir mudu šauname pirmyn šokčiodami vandens paviršiumi tarsi įgudusios rankos paleistas nugludintas akmenukas. Pasiduodamas Teiloras papurto galvą ir pasuka tiesiai prie jachtos, o Kristianas pralekia pro „Fair Lady“ ir išplaukia į atvirą jūrą.