Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Mudu taško vandens purslai, šiltas vėjas pučia man tiesiai į veidą ir kaip pašėlęs taršo į uodegą surištus plaukus. Kaip smagu… Gal šio plaukiojimo jaudulys išsklaidys Kristianui prastą nuotaiką? Jo veido nematau, bet žinau, kad jam gera, kad jis jaučiasi laisvas ir elgiasi taip, kaip dera jo amžiaus vyrui.

Kristianas ima rėžti milžinišką pusratį per jūros bangas ir aš atidžiai apžiūriu pakrantę: laivus prieplaukoje, geltonus, baltus ir rusvus biurų pastatus ir daugiabučius, taip pat už jų dunksančias stačias uolas. Namai išdėstyti chaotiškai – tai ne tvarkingai vienas prie kito sustatyti daugiabučių korpusai, prie kurių esu pratusi, – bet atrodo gražiai, vaizdingai. Kristianas per petį žvilgteli į mane ir pagaliau jo lūpose šmėsteli kažkas panašaus į šypseną.

– Dar? – klausia jis, perrėkdamas variklio ūžimą.

Entuziastingai linkteliu. Jis atsako akinama šypsena, padidinęs greitį vėl apsuka ratą aplink „Fair Lady“ jachtą, dar kartą išplaukia į atvirą jūrą ir… manau, man jau atleista.

– ĮDEGEI SAULĖJE,– švelniai sako Kristianas, nuvilkdamas man gelbėjimosi liemenę.

Nedrąsiai mėginu įvertinti jo nuotaiką. Mudu ant jachtos denio ir vienas iš stiuardų tyliai stovi šalia laukdamas, kol galės paimti mano liemenę. Kristianas jam ją paduoda.

– Ar viskas, sere? – klausia jaunuolis. Man patinka prancūziškas jo akcentas.

Žvilgtelėjęs į mane, Kristianas nusiima akinius nuo saulės ir užkiša jų kojelę už sportinių marškinėlių apykaklės.

– Norėtum ko nors išgerti? – pasiteirauja manęs.

– Ar man reikia ko nors stipresnio?

Kristianas pakreipia galvą.

– Kodėl šito klausi? – tyliai pasiteirauja.

– Žinai kodėl.

Jis suraukia kaktą tarsi kažką svarstydamas.

Ak, apie ką jis galvoja?

– Prašyčiau dvi taures džino su toniku. Dar riešutų ir alyvuogių, – sako jis stiuardui, šis linkteli ir greitai nueina.

– Manai, ketinu tave bausti? – meiliai klausia Kristianas.

– Nori?

– Taip.

– Kaip?

– Ką nors sugalvosiu. Bet gal tada, kai išgersi kokteilį.

Nuo to grasinimo man visas kūnas nueina pagaugais. Stipriai sučiaupiu lūpas, o mano vidinė dievaitė šnairomis dėbteli nuo paplūdimio gulto, kur išsitiesusi gaudo saulės spindulius ant sprando išskleistu veidrodiniu reflektoriumi.

Kristianas vėl susiraukia.

– Nori būti nubausta?

Ir iš kur jis žino?

– Žiūrint kaip… – rausdama sušnabždu.

– Ką turi omenyje?

– Viskas priklauso nuo to, ar nori sukelti man skausmo, ar ne.

Pamiršęs humoro jausmą, jis stipriai sučiaupia lūpas. Pasilenkęs pabučiuoja man į kaktą.

– Anastazija, tu mano žmona, o ne nuolankioji. Nieku gyvu nenoriu sukelti tau skausmo. Tiek jau turėtum žinoti. Tik… neapsinuogink viešose vietose. Nenoriu, kad visi bulvariniai laikraščiai spausdintų nuotraukas, kuriose tu nuoga. Pati to nenori, be to, esu tikras, kad to nepageidautų nei tavo mama, nei Rėjus.

Ak! Rėjus. Po galais, jis gautų infarktą. Ir ką aš sau maniau? Širdyje griežtai save subaru.

Stiuardas ateina nešinas gėrimais bei užkandžiais ir padeda juos ant tikmedžio stalo.

– Sėskis, – paliepia Kristianas.

Klusniai įsitaisau vadovo krėsle. Kristianas atsisėda šalia ir paduoda man džino su toniku.

– Į sveikatą, ponia Grėj.

– Į sveikatą, pone Grėjau.

Gurkštelėjusi mažą gurkšnelį, skoniuosi gėrimu. Šis kokteilis malšina troškulį, yra vėsus ir skanus. Pakėlusi akis į Kristianą matau, kad jis įdėmiai žiūri į mane, bet perprasti jo nuotaikos negaliu. Tad pasinaudoju daug kartų išmėginta dėmesio blaškymo taktika.

– Kam priklauso ši jachta? – klausiu.

– Vienam kilmingam britui. Kažkokiam serui. Jo prosenelis įkūrė bakalėjos krautuvę. O jo duktė ištekėjo už vieno iš Europos sosto įpėdinių.

Šit kaip?

– Vadinasi, jis pasakiškai turtingas?

Staiga Kristianas įtariai žvilgteli į mane.

– Taip.

– Kaip ir tu, – sumurmu.

– Kaip ir aš.

Ak…

– Kaip ir tu, – tyliai priduria Kristianas ir įsideda į burną alyvuogę.

Kelis kartus sumirksiu… Man prieš akis vėl iškyla Kristianas, vilkintis smokingą ir sidabro spalvos liemenę… Per santuokos ceremoniją jis nenuleidžia nuo manęs akių, o jo žvilgsnis liepsningas ir nuoširdus…

„Visa, kas mano, dabar ir tavo“, – aiškiai ir skambiai taria jis atmintinai išmoktus santuokos įžadus.

Visa tai – mano?

– Keista. Dar visai neseniai neturėjau nieko, o dabar… – mosteliu ranka, norėdama aprėpti visą mudu supančią prabangą, – turiu viską.

– Priprasi.

– Vargu ar kada nors prie to priprasiu.

Denyje pasirodo Teiloras.

– Sere, jums skambina.

Kristianas susiraukia, bet paima Teiloro duodamą telefoną.

– Grėjus, – šiurkščiai tarsteli, pakyla nuo krėslo ir nuėjęs sustoja jachtos priekyje.

Žvelgiu į jūrą ir nesiklausau jo pokalbio su Ros, kuri, regis, jam labai svarbus asmuo. Aš turtinga… nepadoriai turtinga. Ir nepajudinau nė piršto, kad tuos pinigus uždirbčiau, tiesiog… ištekėjau už turtingo vyro. Nežinia kodėl prisimenu mūsų pokalbį apie vedybų sutartis ir mane nukrečia šiurpas. Pirmą sekmadienį po Kristiano gimtadienio sėdėjome prie virtuvės stalo pusryčiaudami ir džiaugdamiesi tuo, kad niekur nereikia skubėti… Visi ten buvome… Eliotas, Keitė, Greisė ir aš aptarinėjome, kuo rūkyta šoninė pranašesnė už dešreles, o Karikas su Kristianu skaitė sekmadienio laikraščius…

– Tik pažiūrėkite! – klykteli Mija ir padėjusi savo mažą nešiojamąjį kompiuterį ant virtuvės stalo pasuka ekraną į mus. – Bulvariniame laikraštyje „Seattle Nooz“ yra straipsnis apie tavo sužadėtuves, Kristianai.

– Taip greitai? – nusistebi Greisė. Ir perkreipia lūpas: akivaizdu, kad jai dingteli kažkokia nemaloni mintis.

Kristianas susiraukia.

Mija garsiai perskaito straipsnio ištrauką: „Mus, „Nooz“ redakcijos darbuotojus, pasiekė gandai, kad geidžiamiausias Siatlo jaunikis, garsusis Kristianas Grėjus, pagaliau suvystytas ir netrukus ves. Bet kas gi ji, ta laimingoji? Tai „Nooz“ dar aiškinasi. Bet galime lažintis, kad ji šiuo metu skaito baisiai painią vedybų sutartį.“

Mija sukikena, bet tuoj nutyla, mat Kristianas perveria ją rūsčiu žvilgsniu. Grėjų virtuvėje įsiviešpatauja tyla, atmosfera pasidaro itin nemaloni.

Ak, ne! Vedybų sutartis? Apie ją nė nepagalvojau. Stipriai sučiaupiu lūpas jausdama, kad išbalau kaip drobė. „Maldauju, žeme, prasiverk ir praryk mane!“ Kristianas ant kėdės neramiai subruzda, o aš nedrąsiai į jį žvilgteliu.

– Ne, – be garso, vien lūpomis, ištaria jis man.

– Kristianai… – švelniai sako Karikas.

– Daugiau to neaptarinėsiu, – piktai nutraukia jis Kariką, kuris, nervingai į mane žvilgtelėjęs, žiojasi kažko sakyti. – Nebus jokios vedybų sutarties! – kone užrinka Kristianas ir grėsmingai vėl imasi laikraščio, nekreipdamas dėmesio į kitus prie stalo sėdinčius šeimos narius. Jie visi žvilgteli į mane, į jį, o paskui… stengiasi žiūrėti bet kur kitur, tik ne į mudu.

– Kristianai, – sumurmu, – pasirašysiu bet kokią sutartį, kokios tik tu ar ponas Grėjus pageidausite.

Dėl Dievo meilės, juk tai būtų ne pirmas kartas, kai jis reikalautų pasirašyti sutartį. Kristianas pakelia akis ir piktai nudelbia mane žvilgsniu.

– Ne! – kaip kirviu nukerta.

Aš dar labiau išblykštu.