Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Išgirstu, kaip jis, prikišęs lūpas man prie ausies, tyliai atsidūsta.

– Geidi – ir turėsi, Anastazija.

Jis trumpai atsitraukia ir staigiu judesiu mane perveria. Klykteliu, atlošdama galvą, traukydama antrankius, o jis pasiekia mano jautrų tašką ir aš visiškai atsiduodu tam pojūčiui – neapsakomai maloniai kančiai, be to, vis dar negaliu pajudėti. Jis stabteli, tada ima ratu sukti klubus ir to judesio sukeltas virpulys pasiekia pačias mano kūno gelmes.

– Kodėl man nepaklūsti, Ana?

– Kristianai, liaukis…

Giliai įsiskverbęs ir nekreipdamas dėmesio į mano prašymą, jis vėl pasuka klubus, paskui lėtai ištraukia ir vėl negailestingai įstumia.

– Pasakyk. Kodėl? – sušvokščia Kristianas ir aš tarsi per miglą suvokiu, kad šiuos žodžius jis iškošia pro sukąstus dantis.

Gailiai sušunku pati nesuprasdama, ką noriu pasakyti… šito jau per daug.

– Pasakyk.

– Kristianai…

– Ana, turiu žinoti.

Jis vėl įstumia, įsiskverbia taip giliai, kad pajuntu augančią įtampą… tas pojūtis toks stiprus, jis apima mane visą, pirmiausia susitvenkia papilvėje, paskui, sukdamasis spirale, ima kilti aukštyn, užplūsta rankas ir kojas, pasiekia visus keturis į odą skaudžiai įsirėžusius metalinius antrankius.

– Nežinau kodėl! – surinku. – Nes galiu! Nes tave myliu! Maldauju, Kristianai…

Garsiai suniurnėjęs, jis įsiskverbia labai giliai, stumia ir stumia, dar kartą, ir dar kartą, ir aš neatsispiriu, iki galo atsiduodu malonumui. Jis temdo protą… sukrečia visą kūną… trokštu ištiesti kojas, kontroliuoti neišvengiamai artėjantį orgazmą, bet negaliu, aš… bejėgė. Priklausau jam, tiesiog priklausau, jis gali daryti su manimi, ką tik nori… Man akyse pasirodo ašaros. Tas pojūtis per stiprus. Negaliu Kristiano sustabdyti. Ir nenoriu… aš noriu… noriu… Ne, o ne… tai pernelyg…

– Na, štai, – dusliai sušnabžda Kristianas, – mėgaukis, mažyte!

Sprogstu jo užgulta, sproginėju, dar ir dar kartą, garsiai šaukdama, orgazmo plėšoma į gabalus – jis nudegina mane nelyginant gaisras mišką ir sklisdamas pakeliui viską sunaikina. Lieku visiškai netekusi jėgų, skruostais ritasi ašaros, o kūnas vis dar pulsuoja ir virpa.

Vis dėlto pajuntu, kad Kristianas, dar neatsiskyręs, atsiklaupia ir pakėlęs pasisodina mane ant kelių. Viena ranka stipriai apkabina man galvą, kita prilaiko nugarą ir, man tebevirpant nuo ką tik patirto orgazmo, galingai išsilieja. Tai sekina jėgas, vargina, tai pragaras, bet… kartu ir rojus. Atviras ir beribis hedonizmas.

Kristianas nusmaukia akių raištį ir pabučiuoja mane. Apiberia bučiniais akis, nosį, skruostus. Paskui, delnais tvirtai juos spausdamas, bučiniais nudžiovina ašaras.

– Myliu tave, ponia Grėj, – sušnabžda. – Nors ėste ėdi man nervus, vis dėlto su tavimi jaučiu, kad gyvenu.

Nieko jam neatsakau: neturiu jėgų nei atsimerkti, nei prasižioti. Jis labai atsargiai vėl paguldo mane ant lovos ir atsiskiria.

Nebyliai protestuodama pakrutinu lūpas. Jis atsikelia nuo lovos ir nusega man antrankius. Išlaisvinęs mane, švelniai patrina riešus ir kulkšnis, paskui vėl atsigula šalia ir prisitraukęs apkabina. Ištiesiu kojas. Viešpatie, kaip gera… Jaučiuosi puikiai. Be abejo, tai buvo pats stipriausias orgazmas iš visų, kuriuos teko patirti. Hm… Kristiano Grėjaus – Penkiasdešimties – baudžiamasis dulkinimas.

Dievaži, reikėtų nusižengti dažniau.

PABUNDU NUO NEMALONAUS PERPILDYTOSšlapimo pūslės maudimo. Atsimerkusi ne iš karto susigaudau, kur esu. Lauke tamsu. Kur aš? Londone? Paryžiuje? Ak, taip, jachtoje. Jaučiu, kaip ji siūbuoja, supasi ant bangų, ir girdžiu tylų variklių ūžesį. Mes plaukiame. Kaip keista… Kristianas sėdi netoliese, dirba palinkęs prie savo nešiojamojo kompiuterio, apsirengęs laisvalaikio drabužiais: su baltais lininiais marškiniais, medvilninėmis gelsvai rusvomis kelnėmis, basas. Jo plaukai dar drėgni, nesunkiai užuodžiu kūno prausiklį, kuriuo jis ką tik muilavosi po dušu, ir ypatingą Kristiano kūno kvapą… Hm…

– Sveika, – sumurma jis, atidžiai, bet meiliai žvelgdamas į mane.

– Labas, – nusišypsau ir staiga susidroviu. – Ar ilgai miegojau?

– Gal valandą, gal šiek tiek ilgiau…

– Mes plaukiame?

– Kadangi vakar vakarieniavome restorane, žiūrėjome baleto spektaklį ir lankėmės lošimo namuose, pamaniau, kad šiandien vakarieniausime jachtoje. Ramiai pavalgysime á deux 6.

Nuoširdžiai jam nusišypsau.

– Kur plaukiame?

– Į Kanus.

– Puiku.

Jaučiuosi sustingusi, tad pasirąžau. Kad ir kiek būčiau treniravusis su Klodu, vis tiek nebūčiau tinkamai pasiruošusi šios popietės užsiėmimui.

Man būtinai reikia į tualetą, tad atsargiai atsikeliu. Čiumpu savo šilkinį chalatą ir paskubomis apsivelku. Kodėl taip droviuosi? Jaučiu, kad Kristianas mane stebi. Kai pažvelgiu, jis, suraukęs kaktą, vėl įbeda akis į kompiuterio ekraną.

Kai vis dar apsnūdusi plaunuosi rankas kriauklėje prie tualetinio stalelio ir prisimenu vakarykštį vakarą lošimo namuose, chalato diržas atsiriša ir skvernai prasiskleidžia. Pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje ir apstulbstu.

Po perkūnais! Ką jis man padarė?!

4 Sąskaitą (pranc.).

5 Originale – neišverčiamas žodžių žaismas: angl. nuts – „riešutai“, o to be nuts about somebody – „labai ką nors mylėti, eiti dėl ko nors iš proto“.

6 Dviese (pranc.).

TREČIAS SKYRIUS

Pasibaisėjusi žvelgiu į raudonas žymes, kuriomis nusėtos mano krūtys. Bučinių žymės! Aš turiu bučinių žymių! Ištekėjau už vieno iš gerbiamiausių Jungtinių Valstijų verslininkų, o jis apdovanojo mane prakeiktomis bučinių žymėmis. Ir kodėl nepajutau jo tai darant? Nuraustu. Tiesą sakant, puikiai žinau kodėl: ponas ekstazės meistras pasinaudojo savo subtiliais ir neprilygstamais seksualiniais gebėjimais.

Mano pasąmonė spokso per akinių pusmėnulio formos rėmeliais viršų ir nepritariamai caksi liežuviu, o vidinė dievaitė nokautuota snūduriuoja išsitiesusi ant paplūdimio gulto. Įsistebeiliju į savo atspindį veidrodyje. Ant riešų – rumbai nuo antrankių. Neabejoju, kad liks mėlynės. Apžiūriu kulkšnis – ant jų rumbų dar daugiau. Po galais, atrodau tarsi kažkokio nelaimingo atsitikimo auka. Atidžiai pažvelgiu į save veidrodyje mėgindama įvertinti, kaip atrodau. Pastarosiomis dienomis mano kūnas pasikeitė. Jis po truputį keitėsi nuo tada, kai susipažinau su Kristianu… Sulysau, tapau ištvermingesnė, o mano plaukai tvarkingai pakirpti ir žvilga. Rankų ir kojų nagai sutvarkyti, antakiai išpešioti ir gražiai suformuoti. Pirmą kartą per visą gyvenimą atrodyčiau nepriekaištingai, jei ne tos bjaurios bučinių žymės.

Šią akimirką apie kokias nors maskavimo priemones nenoriu nė galvoti. Esu per daug įsiutusi. Kaip jis drįsta šitaip mane pažymėti? Kaip paauglys! Per visą neilgą mūsų pažinties laiką bučinių žymių ant mano kūno jis niekada nepalikdavo. Atrodau baisiai. Žinau, kodėl Kristianas taip padarė. Sumautas kontrolės maniakas. „Taip! – pritaria man pasąmonė sukryžiavusi rankas žemiau nedidukės savo krūtinės. – Šį kartą jis peržengė ribą.“ Išeinu iš vonios kambario ir iš karto žengiu į drabužinę, kaip įmanydama stengdamasi nė nežvilgtelėti jo pusėn. Nusimetusi chalatą, apsimaunu treningo kelnes, apsivelku sportinę palaidinukę. Išsipinu kasą ir, nuo nedidelio tualetinio stalelio pasiėmusi plaukų šepetį, imu šukuotis.

– Anastazija, – kreipiasi į mane Kristianas su nerimo gaidele balse, – ar tau kas nutiko?