Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Nekreipiu į jį dėmesio. Ar man kas nutiko? Taip, nutiko . Dėl to, ką jis man padarė, abejoju, ar per likusį mūsų medaus mėnesį galėsiu dėvėti maudymosi kostiumėlį, o ką jau kalbėti apie kurį nors iš tų juokingai brangių bikinių. Ir kaip jis drįsta? Tuoj aš jam parodysiu – „Ar tau kas nutiko?“ Nesitveriu pykčiu, iš įsiūčio visą net nudiegia. Ir aš galiu elgtis kaip paauglė! Grįžusi į miegamąjį, sviedžiu į Kristianą plaukų šepetį ir apsisukusi išeinu, bet prieš tai dar spėju pamatyti siaubo ir nuostabos iškreiptą jo veidą ir žaibišką reakciją: saugodamas galvą, jis staiga kilsteli ranką ir plaukų šepetys, atsitrenkęs į dilbį, nukrinta ant lovos.

Išpuolusi iš mūsų kajutės, tekina užlekiu laiptais ant denio ir nuskuodžiu į jachtos priekį. Man reikia šiek tiek erdvės, kad nusiraminčiau. Tamsu, bet oras malonus. Švelnus vėjelis kvepia Viduržemio jūra, o nuo kranto atneša dar ir jazminų bei bugenvilijų aromatą. „Fair Lady“ lengvai skrodžia ramią šviesiai žydrą jūrą ir aš, alkūnėmis remdamasi į medinius turėklus, žvelgiu į tolumoje dunksantį krantą, kuriame tviska ir žybsi mažytės švieselės. Dar neišgirdusi pajuntu Kristianą stovint už nugaros.

– Siunti ant manęs, – sušnabžda jis.

– Pataikei kaip pirštu į akį, Šerlokai!

– Labai?

– Pagal dešimties balų pykčio skalę duočiau penkiolika. Nieko sau, ar ne?

– Taip supykusi… – ir nustebęs, ir pasibaisėjęs sako jis.

– Taip. Taip įsiutusi, kad galėčiau griebtis smurto, – iškošiu pro sukąstus dantis.

Kristianas neprataria nė žodžio, o kai atsisukusi įsmeigiu į jį rūstų žvilgsnį, žiūri į mane išplėstomis, budriomis akimis. Iš jo veido ir iš to, kad nė nemėgina manęs paliesti, suprantu, kad jis visiškai sutrikęs.

– Kristianai, turi liautis vienašališkai reikalauti iš manęs klusnumo. Savo nuomonę jau pasakei paplūdimyje. Ir, jei gerai prisimenu, labai aiškiai.

Jis vos pastebimai gūžteli.

– Šiaip ar taip, bikinio liemenėlės daugiau nenusisegsi, – užsispyręs suniurna jis.

Bet ar tuo galima pateisinti, ką jis man padarė? Dar kartą rūsčiai į jį pažvelgiu.

– Man nepatinka, kad ant kūno palikai žymių. Ir dar tokią daugybę. Tai griežta riba! – šūkteliu neslėpdama pykčio.

– Man nepatinka, kad viešumoje apsinuogini. Man tai taip pat griežta riba, – atkerta Kristianas.

– Maniau, dėl to jau esame susitarę, – piktai sušnypščiu. – Tik pažiūrėk į mane!

Timptelėdama palaidinukę apnuoginu viršutinę krūtų dalį. Kristianas spokso man į akis, jo veidas ir budrus, ir sumišęs. Jis nepratęs matyti manęs tokios įtūžusios. Bet argi nesupranta, ką padarė? Argi nemato, kaip apsijuokė? Noriu jį aprėkti, bet susilaikau – nenoriu per daug spausti. Dievai žino, ko Kristianas galėtų griebtis. Pagaliau jis atsidūsta ir, atvertęs delnus, kilsteli rankas rodydamas, kad pasiduoda ir nori susitaikyti.

– Gerai, – raminamai sako. – Supratau.

Aleliuja!

– Puiku!

Jis ranka persibraukia per plaukus.

– Atleisk. Prašau, neširsk ant manęs…

Pagaliau, atsiprašydamas mano pačios neseniai ištartais žodžiais, jis atrodo taip, tarsi atgailautų.

– Kartais tu kaip paauglys, – vis dar neatlyždama papriekaištauju, bet mano balse pykčio jau nelikę ir Kristianas tai pastebi.

Jis žingteli arčiau, nedrąsiai pakelia ranką ir užkiša išsipešusią plaukų sruogą man už ausies.

– Žinau, – romiai pripažįsta, – man dar reikia daug ko išmokti.

Netikėtai prisimenu daktaro Flino žodžius: „Dvasiniu požiūriu Kristianas yra paauglys. Šio gyvenimo tarpsnio jis tiesiog neturėjo. Visas jėgas skyrė tam, kad sėkmingai įsitvirtintų verslo pasaulyje, ir pasiekė daugiau, nei kas nors būtų galėjęs iš jo tikėtis. O štai dvasinį pasaulį jis dar turi ugdytis.“

Aš truputėlį atlyžtu.

– Mums abiem reikia daug ko išmokti.

Atsidususi atsargiai kilsteliu ranką ir priglaudžiu delną Kristianui prie širdies. Jis nekrūpteli kaip anksčiau, tik sustingsta. Tada uždeda ranką ant mano rankos ir droviai nusišypso.

– Ką tik patyriau, ponia Grėj, kad turite smagią ir taiklią ranką. Niekada nebūčiau pamanęs, kita vertus, nuolat esu linkęs deramai jūsų neįvertinti. Jūs nesiliaujate manęs stebinusi.

Pažvelgiu į jį ir kilsteliu antakį.

– Taiklumo pratybos su Rėjumi. Mėtau ir šaudau taikliai, pone Grėjau, ir savo paties labui geriau to nepamirškite.

– Stengsiuosi nepamiršti, ponia Grėj, ar bent jau pasirūpinsiu, kad visi svaidyti tinkami daiktai būtų patikimai pritvirtinti ir kad neprieitumėte prie ginklų, – patenkintas šypteli jis.

Atsakau jam tuo pačiu ir prisimerkusi pasigiriu:

– Aš išradinga.

– Žinau, – sušnabžda Kristianas ir, paleidęs ranką, mane apkabina. Suspaudęs glėbyje, įbeda nosį man į plaukus.

Aš taip pat jį apglėbiu, tvirtai priglaudžiu ir pajuntu, kaip įtampa jo kūne ima slūgti.

– Atleidi man?

– O tu man?

Pajuntu Kristianą šypsantis.

– Taip, – sako jis.

– Ir aš tau.

Taip ir stoviu apkabinta Kristiano, pamiršusi savo nuoskaudą. Gal jis ir paauglys, bet nuo jo sklinda malonus aromatas. Argi galiu Kristianui atsispirti?

– Nori valgyti? – po minutėlės klausia jis.

Stoviu užsimerkusi, priglaudusi galvą jam prie krūtinės.

– Taip. Aš išbadėjusi. Visa ta… na… veikla sužadino man apetitą. Bet aš dar nepersirengiau vakarienei tinkamais drabužiais.

Neabejoju, kad man pasirodžius valgomajame su treningo kelnėmis ir palaidinuke ne vienas žmogus susirauktų.

– Mano akimis, atrodai gerai. Visą savaitę šis laivas priklauso mums. Galime rengtis, kaip tik norime. Tad įsivaizduok, jog šiandien paprastas antradienio vakaras Žydrajame Krante ir joks aprangos kodas negalioja. Be to, maniau, valgysime gryname ore, ant denio.

– Taip man patiktų.

Kristianas mane pabučiuoja – nuoširdžiai, tikrai prašydamas atleisti, – o tuomet, susikibę už rankų, nueiname į laivo priekį, kur mums jau patiekta ispaniškos šaltos daržovių sriubos.

STIUARDAS ATNEŠA MUDVIEMkaramelinio kremo ir taktiškai pasitraukia.

– Kodėl visada supini man plaukus? – pasmalsauju.

Prie stalo mudu sėdime greta, mano blauzda apsivijusi jo koją. Ketindamas kelti prie burnos šaukštelį deserto, Kristianas stabteli ir suraukia kaktą.

– Nenoriu, kad tavo plaukai įsiveltų, kur nereikia, – tyliai paaiškina jis ir susimąsto. – Manau, tai tiesiog įprotis, – užsigalvojęs priduria. Staiga susiraukia, išpučia akis, jų vyzdžiai nuo nerimo, rodos, net išsiplečia.

Ką jis prisiminė? Spėju, kad Kristianą vėl aplankė kažkoks skausmingas ankstyvos vaikystės prisiminimas. Nenoriu jam žadinti tokių prisiminimų. Pasilenkusi priglaudžiu smilių jam prie lūpų.

– Ne, tai visai nesvarbu. Man nebūtina žinoti. Tiesiog buvo smalsu.

Meiliai ir drąsinamai jam nusišypsau. Kristianas iš pradžių dar žvelgia nepatikliai, bet po kelių sekundžių akivaizdžiai atsipalaiduoja, jį užplūsta palengvėjimas. Vėl pasilenkiu pabučiuoti jam į lūpų kamputį.

– Myliu tave, – sumurmu, o jis apdovanoja mane drovia, širdį virpinančia šypsena ir man pakerta kojas. – Visada tave mylėsiu, Kristianai.

– Ir aš tave, – tyliai sako jis.

– Nepaisydamas mano neklusnumo? – nustebusi kilsteliu antakį.

– Kaip tik dėl tavo neklusnumo, Anastazija, – plačiai nusišypso jis.

Šaukšteliu pralaužiu savo deserto plutą iš paskrudinto cukraus ir papurtau galvą. Ar kada nors perprasiu šį žmogų? Hm… šis karamelinis kremas labai skanus.