Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Kristianas į mano pašaipą išmintingai nekreipia dėmesio.

– Kelias gana tolimas, bet, sprendžiant iš to, ką skaičiau, nuvažiuoti tenai tikrai verta. Tėtis man rekomendavo ten apsilankyti. San Pol de Vanse, kalnuose įsikūrusiame miestelyje. Jame yra kelios meno galerijos. Galėtume išsirinkti kelis paveikslus ar skulptūras savo naujam namui – žinoma, jei tik rastume patinkančių.

Truputį atšlijusi įsistebeiliju į Kristianą. Meno kūriniai… jis nori įsigyti meno kūrinių. Argi aš galiu pirkti meno kūrinius?

– Kas yra? – klausia jis.

– Aš apie meną nieko neišmanau, Kristianai.

Jis gūžteli ir atlaidžiai šypteli.

– Pirksime tik tai, kas mums patiks. Tai ne investicija.

Investicija? Viešpatie…

– Kas yra? – vėl sunerimęs klausia Kristianas.

Aš papurtau galvą.

– Klausyk, suprantu, kad prieš kelias dienas architektė mums atsiuntė tik būsimo namo projektą, bet juk pasižvalgyti po galerijas nepakenks, be to, ir pats miestelis senovinis, pastatytas dar viduramžiais.

Ak, ta architektė. Kaip tik dabar jam reikėjo užsiminti apie ją … Apie Džiją Mateo, Elioto bičiulę, projektavusią Kristianui namą Aspene. Per mūsų susitikimus ji nenuleisdavo nuo Kristiano akių…

– Kas vėl ne taip?! – šūkteli Kristianas. Papurtau galvą. – Pasakyk, – paragina jis mane.

Argi galiu jam sakyti, kad nemėgstu Džijos? Ta antipatija visiškai nepagrįsta. Nenoriu pasirodyti esanti pavydi žmona.

– Juk nepyksti dėl to, ką padariau vakar, tiesa?

Jis atsidūsta ir nosimi brūkšteli man tarp krūtų.

– Ne. Aš išalkau, – sumurmu puikiai žinodama, kad išgirdęs šiuos žodžius Kristianas liausis mane kamantinėjęs.

– Kodėl anksčiau nesakei?

Jis nukelia mane nuo kelių ir atsistoja.

SEN POL DE VANSAS– gynybine siena apjuostas viduramžių miestelis kalnuose, viena gražiausių mano regėtų vietų. Žingsniuoju šalia Kristiano siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis, įkišusi ranką jam į užpakalinę šortų kišenę. Teiloras ir Gastonas arba Filipas, – niekaip negaliu atskirti jų vieno nuo kito, – seka mums iš paskos. Pereiname medžiais apaugusią aikštę, kurioje trys senukai (vienas iš jų užsidėjęs ant galvos ne skrybėlę, o tradicinę prancūzišką beretę) žaidžia rutuliais. Miestelyje gana daug turistų, bet apglėbta Kristiano ir prie jo prisiglaudusi jaučiuosi puikiai. Čia tikrai yra ką apžiūrėti: miestelyje netrūksta ir siaurų gatvelių, ir takų, vedančių į kiemus su įmantriais akmeniniais fontanais, ir senovinių bei šiuolaikinių skulptūrų, ir kerinčių brangių moteriškų drabužių parduotuvėlių, ir gerokai didesnių parduotuvių.

Pirmoje galerijoje Kristianas išsiblaškęs, čiulpdamas akinių nuo saulės dideliais veidrodiniais stiklais kojelę, žiūri į eksponuojamas erotines fotografijas. Tai Floransos D’El darbai, kuriuose įvairiomis pozomis nufotografuota nuoga moteris.

– Ne tokius meno kūrinius turėjau omenyje, – nepritariamai sumurmu.

Tos fotografijos man primena nuotraukas, rastas jo, tai yra mūsų , komodoje. Trumpai pasvarstau, ar Kristianas tikrai jas sunaikino.

– Ir aš, – plačiai šypsodamasis sako Kristianas.

Jis paima mane už rankos ir einame prie kito menininko darbų. Kažkur sąmonės paribyje man šmėsteli mintis, ar turėčiau leistis Kristiano fotografuojama.

Toliau eksponuojami paveikslai tapytojos, vaizduojančios sustingusį gyvenimą: iš labai arti ir sodriomis, ryškiomis spalvomis tapančios vaisius ir daržoves.

– Man patinka, – parodau tris paveikslus, kuriuose nutapytos paprikos. – Jie man primena tave, mano bute pjaustantį daržoves, – sakau ir prajunku.

Kristianas tramdydamas juoką perkreipia lūpas, bet nieko jam neišeina.

– Maniau, man visai neblogai pavyko, – sumurma jis. – Tiesa, gal darbavausi šiek tiek per lėtai, bet… – jis mane apkabina, – tu blaškei man dėmesį. Kur juos kabintum?

– Ką?

Kristianas nosimi brauko man per ausį.

– Tuos paveikslus – kur juos kabintum?

Jis krimsteli man ausies spenelį ir skausmas pereina į maudimą tarpkojyje.

– Virtuvėje, – sumurmu.

– Hm… Gera mintis, ponia Grėj.

Pamačiusi kainą net prisimerkiu. Kiekvienas po penkis tūkstančius eurų. Po perkūnais!

– Jie labai brangūs! – aikteliu.

– Labai? – Kristianas vėl ima nosimi braukyti man per ausį. – Pratinkis prie to, Ana.

Jis paleidžia mane ir nužingsniuoja prie stalo pas jauną, baltais drabužiais vilkinčią ir į jį spoksančią moterį. Noriu užversti akis į lubas, bet mano dėmesį vėl patraukia paveikslai. Penki tūkstančiai eurų… Viešpatie…

„SAINT PAUL“ VIEŠBUTYJEpavalgę pietus ilsimės gurkšnodami kavą. Kaimiškų miestelio apylinkių grožis tiesiog kvapą gniaužia. Visa lyguma išmarginta vynuogynų plotų ir saulėgrąžų laukų, tik vienur kitur tarp jų įsiterpia tvarkingi, nedideli prancūzų ūkiai. Diena tokia giedra ir graži, kad tolumoje, prie horizonto linijos, įžiūrime tviskant jūrą. Kristianas išblaško svajingas mano mintis.

– Klausei, kodėl pinu tau plaukus, – tyliai sako jis ir aš sunerimstu.

Jis atrodo… prasikaltęs.

– Taip, klausiau.

Ak, koks mėšlas…

– Manau, ta narkomanė prostitutė leisdavo man žaisti su savo plaukais. Nesu tikras, ar tai prisiminimas, ar tik sapnas.

Pala! Jis kalba apie tikrąją savo motiną.

Kristianas įdėmiai žvelgia į mane, bet jo veidas neperprantamas. Pajuntu, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Ką man atsakyti, kai jis šneka apie tokius dalykus?

– Man patinka, kai žaidi su mano plaukais, – netvirtai sakau.

Jis nepatikliai žiūri į mane.

– Tikrai?

– Taip. – Tai tiesa. Suspaudžiu jam ranką. – Manau, kad mylėjai savo biologinę motiną, Kristianai.

Išpūtęs akis ir sustingęs jis spokso į mane netardamas nė žodžio.

Po galais… Ar tik nebūsiu peržengusi ribos? Pasakyk ką nors, Penkiasdešimt, prašau, pasakyk ką nors… Bet jis užsispyręs tyli, veria mane neperprantamu pilkų akių žvilgsniu ir tarp mudviejų įsiviešpatauja tyla. Jis atrodo visiškai sutrikęs.

Paskui dirsteli į mano ranką, uždėtą ant jo plaštakos, ir suraukia kaktą.

– Pasakyk ką nors, – sušnabždu, nes nebepakeliu tokios tylos.

Jis papurto galvą, giliai iškvepia.

– Eime.

Kristianas ištraukia ranką, atsistoja, jo veide atsispindi įtampa. Ar peržengiau ribą? Nenumanau. Nusiminusi negaliu apsispręsti, ar dar ką nors sakyti, ar patylėti. Nusprendusi patylėti klusniai išeinu paskui jį iš restorano.

Gražioje siauroje gatvelėje Kristianas paima mane už rankos.

– Kur norėtum eiti?

Jis kalba! Ir nesiunta ant manęs, ačiū Dievui. Su palengvėjimu atsidūstu ir gūžteliu.

– Aš tik džiaugiuosi, kad vis dar kalbiesi su manimi.

– Juk žinai, kad nemėgstu šnekėti apie tą mėšlą. Kas buvo, pražuvo. Baigta, – tyliai paaiškina Kristianas.

Ne, Kristianai, nebaigta. Ši mintis mane nuliūdina, pirmą kartą pagalvoju, ar tai apskritai kada nors bus baigta. Jis visuomet liks Penkiasdešimt Atspalvių… mano Penkiasdešimt Atspalvių. Ar noriu, kad jis pasikeistų? Ne, tiesą sakant, nelabai – tik tiek, kad jaustųsi mylimas. Slapta žvilgteliu į jį, nepraleidžiu progos pasigėrėti pribloškiančiu jo grožiu… ir tuo, kad jis priklauso man . Tą žavesį kuria ne jo nepaprastai patrauklus, tobulas veidas ir ne mane pakerėjęs kūnas. Traukia tai, ką slepia regima Kristiano tobulybė, mane žavi jo… trapi, kenčianti siela.