Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

KAI STIUARDAS NUNEŠA DESERTO DUBENĖLIUS,Kristianas paima butelį rožinio vyno ir pripila man dar vieną taurę. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad niekas neišgirs, klausiu:

– Kodėl draudei man eiti į tualetą?

– Tikrai nori žinoti? – Kristianas vos pastebimai šypteli, o jo akys geismingai suspindi.

– O ar galėčiau?

Gerdama gurkšnelį vyno, atidžiai pažvelgiu į jį pusiau nuleidusi blakstienas.

– Anastazija, kuo pilnesnė šlapimo pūslė, tuo intensyvesnis orgazmas.

Išraustu.

– Šit kaip? Suprantu…

Po galais, dabar daug kas aiškiau…

Kristianas patenkintas šypsosi ir atrodo kaip visažinis. Ar visada taip ir liksiu pono seksperto mokinė?

– Taip. Ką gi…

Kol paskubomis ieškau kitos temos, Kristianas manęs pasigaili.

– Ką šiandien vakare dar nori veikti?

Jis palenkia galvą ir kreivai šypteli.

Veiksiu tai, ko nori tu, Kristianai. Gal nori vėl praktiškai patikrinti savo teoriją?

Netarusi nė žodžio, gūžteliu.

– O aš žinau, ką noriu veikti, – sumurma jis. Čiupęs savo taurę, pakyla nuo stalo ir ištiesia man ranką. – Eikš.

Paimu jo ranką ir Kristianas nusiveda mane į pagrindinę svetainę.

Jo „iPod“ grotuvas padėtas ant indaujos ir prijungtas prie garsiakalbių. Kristianas jį įjungia ir išrenka dainą.

– Pašok su manimi.

Jis prisitraukia mane ir apkabina.

– Jei primygtinai prašai…

– Primygtinai, ponia Grėj.

Pasigirsta vingri melodija. Ar tai Lotynų Amerikos ritmai? Linksmai nusišypsojęs, Kristianas ima judėti, apkabinęs kone nejučiomis nuplukdo mane per svetainę.

Tyliai, sentimentaliai, išlydytą ir dar šiltą karamelę primenančiu balsu uždainuoja vyras. Daina girdėta, bet niekaip negaliu jos atpažinti. Kristianas sukteli mane ir atlenkia labai žemai, o aš iš netikėtumo spygteliu ir nusijuokiu. Spindinčiomis akimis, linksmai nusiteikęs, jis nusišypso. Tada padeda atsitiesti ir, laikydamas mano ranką iškeltą, ima sukti.

– Šoki taip puikiai, – sakau, – jog atrodo, kad ir aš moku.

Kristianas man paslaptingai nusišypso, bet neprataria nė žodžio, ir aš pasvarstau: gal jis taip elgiasi todėl, kad galvoja apie ją… ponią Robinson, moterį, išmokusią jį šokti ir… dulkintis. Jau seniai apie ją negalvojau. Po savo gimtadienio Kristianas daugiau apie ją neužsiminė, o jų verslo reikalai, bent jau kiek žinau, baigėsi. Ir vis dėlto, kad ir nenoromis, turiu pripažinti: ji buvo labai neprasta mokytoja.

Kristianas apglėbęs mane vėl atlenkia ir švelniai pabučiuoja į lūpas.

– Man trūktų tavo meilės, – sumurmu kartodama dainos žodžius.

– Man tavosios daugiau nei trūktų, – sako jis ir dar kartą mane apsuka.

Paskui dainuoja tuos žodžius prikišęs lūpas prie ausies ir mane svaigindamas.

Daina baigiasi, Kristianas įsmeigia į mane geismingas, spindinčias akis, kuriose jau nelikę nė lašelio linksmumo, ir man užgniaužia kvapą.

– Gulsi su manimi į lovą? – sukužda jis ir nuo tokio nuoširdaus prašymo man suspaudžia širdį.

Kristianai, priklausau tau jau pustrečios savaitės, nuo tos akimirkos, kai ištariau „taip“. Bet suprantu, kad šitaip jis atsiprašo ir nori įsitikinti, jog po to kivirčo mūsų santykiai vėl tokie kaip anksčiau.

KAI NUBUNDU, PRO LIUKUS ŠVIEČIAsaulė, o ant kajutės lubų piešdamas virpančius ornamentus atsispindi vanduo. Kristiano niekur nematyti. Pasirąžiusi nusišypsau. Hm… kasdien ištverčiau baudžiamojo, o paskui dar kompensuojamojo sekso seansą. Stebėtina, kaip keista sugulti su dviem skirtingais vyrais: supykusiu Kristianu ir mielu Kristianu, norinčiu kaip nors atlyginti padarytą skriaudą. Sunku nuspręsti, kurį Kristianą labiau mėgstu.

Atsikėlusi patraukiu į vonios kambarį. Atidarau duris ir randu ten Kristianą – besiskutantį ir nuogą, tik strėnas apsijuosusį rankšluosčiu. Jis atsisuka į mane ir džiugiai nusišypso, nė kiek nesutrikęs, kad sutrukdžiau. Dabar jau žinau, kad Kristianas, būdamas kambaryje vienas, niekada neužsirakina durų; numanau, kodėl jis taip elgiasi, bet ši mintis nemaloni, tad nenoriu ilgai prie jos apsistoti.

– Labas rytas, ponia Grėj, – kuo puikiausiai nusiteikęs, visas švytėdamas pasisveikina jis.

– Labas.

Atsakau jam šypsena ir pažiūriu, kaip skutasi. Man patinka žiūrėti, kaip Kristianas skutasi. Jis pakelia smakrą ir ilgais, atsargiais brūkštelėjimais grando pasmakrę, o aš nė nepajuntu, kaip imu jį mėgdžioti. Patempiu viršutinę lūpą visai kaip Kristianas, besiskutantis panosę. Jis atsisuka ir šypteli man, viena jo veido pusė vis dar ištepta skutimosi putomis.

– Grožiesi reginiu? – klausia.

Ak, Kristianai, galėčiau valandų valandas į tave žiūrėti.

– Tai vienas iš pačių mėgstamiausių reginių, – sumurmu, o Kristianas pasilenkęs skubriai mane pabučiuoja ir ištepa veidą skutimosi putomis.

– Nori, kad vėl tave nuskusčiau? – išdykėliškai sušnabžda jis, pakėlęs skustuvą.

Papučiu lūpas.

– Ne, – burbteliu dėdamasi, kad širstu. – Kitą kartą depiliuosiu plaukelius vašku.

Prisimenu, kaip mudviem lankantis Londone Kristianas džiaugėsi pamatęs, kad jam dalyvaujant kažkokiame susitikime aš iš smalsumo nusiskutau gaktos plaukus. Tik mano pastangos, žinoma, neatitiko aukštų reikliojo pono kriterijų…

– Po galais, ką padarei?! – sušunka Kristianas.

Šį kartą jis niekaip negali nuslėpti siaubo, sumišusio su linksmumu. Mes apsistoję „Brown“ viešbučio netoli Pikadilio gatvės apartamentuose, ir Kristianas atsisėda lovoje, uždega lempą ant naktinės spintelės ir, išsižiojęs iš nuostabos, įsistebeilija į mane. Jau turėtų būti vidurnaktis. Išraustu kaip patalynė žaidimų kambaryje ir traukiu atlasinius naktinius žemyn, kad jis nematytų. Bet Kristianas čiupdamas už rankos mane sulaiko.

– Ana!

– Aš… nusiskutau.

– Matau. Bet… kodėl?

Jam smagu, žiūri išsišiepęs iki ausų.

Delnais užsidengiu veidą. Kodėl man taip nepatogu?

– Nagi, – švelniai sako Kristianas ir patraukia mano ranką. – Nesislėpk, – jis prikandęs lūpą, kad neimtų juoktis. – Pasakyk man. Kodėl?

Jis linksmas, akys spindi. Kodėl Kristianui tai atrodo taip juokinga?

– Liaukis iš manęs juoktis.

– Aš iš tavęs nesijuokiu. Atsiprašau. Aš… sužavėtas, – paaiškina jis.

– Ak…

– Pasakyk man. Kodėl?

Giliai atsidūstu.

– Šiandien rytą, kai išvažiavai į susitikimą, prausdamasi po dušu prisiminiau visas tavo taisykles.

Kristianas sumirksi. Linksmumas iš jo veido akimirksniu pranyksta ir jis nepatikliai įsižiūri į mane.

– Ėmiau jas vieną po kitos svarstyti, analizuoti, kaip dėl tų taisyklių jaučiuosi, paskui prisiminiau grožio saloną ir pamaniau, kad… tau tai patiktų. Bet depiliuotis vašku nesiryžau, – kalbu vis tyliau ir paskutinius žodžius ištariu pašnibždomis.

Kristianas žiūri į mane spindinčiomis akimis, bet šį kartą – ne iš juoko, kad padariau tokią kvailystę, o iš meilės.

– Ak, Ana, – tyliai sako jis. Paskui pasilenkęs švelniai mane pabučiuoja. – Tu mane užbūrei, – sušnabžda prikišęs lūpas prie mano lūpų ir, delnais suspaudęs skruostus, vėl pabučiuoja.

Po kelių kvapą gniaužiančių sekundžių Kristianas atšlyja ir alkūne atsiremia į lovą. Jis vėl kuo puikiausiai nusiteikęs.

– Manau, turėčiau atidžiai patikrinti jūsų darbelį, ponia Grėj.

– Ką? Ne.

Jis turbūt juokauja! Saugodamasi užsidengiu ką tik skustą vietą.