Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

Kristianas nužvelgia mane tuo savo ypatingu žvilgsniu – ir truputį pralinksmėjęs, ir šiek tiek atsargus, ir velniškai patrauklus, – o tada uždeda ranką ant pečių ir mudu per turistų minią nusiiriame prie Filipo (ar Gastono) pastatyto erdvaus mersedeso. Vėl kyšteliu ranką į užpakalinę Kristiano šortų kišenę džiaugdamasi, kad jis nepyksta. Ir vis dėlto, atvirai kalbant, argi kuris ketverių metų vaikas nemyli savo mamos, kad ir kokia bloga ji būtų? Sunkiai atsidususi stipriau prisiglaudžiu prie Kristiano. Žinau, kad mums už nugaros slapta tykina apsaugos būrys, ir man galvoje šmėsteli klausimas, ar vyrai ko nors valgė.

Kristianas sustoja prie juvelyriniais dirbiniais prekiaujančios krautuvėlės, įbeda žvilgsnį į vitriną, paskui – į mane. Sučiupęs laisvą mano ranką, nykščiu perbraukia per rausvą, bet jau blunkantį rumbą nuo antrankio ir atidžiai jį apžiūri.

– Neskauda, – patikinu Kristianą.

Jis pasisuka taip, kad turiu ištraukti kitą ranką jam iš kišenės. Tada Kristianas ją suspaudžia ir atsargiai atverčia delną norėdamas apžiūrėti riešą. Raudoną rumbą dengia firminis platininis „Omegos“ rankinis laikrodis, kurį jis man padovanojo per pusryčius pirmąjį rytą Londone. Nuo jame išgraviruotų žodžių vis dar svaigsta galva.

Anastazija,

tu mano „daugiau“,

mano meilė, mano gyvenimas.

Kristianas

Nepaisant visko, nepaisant penkiasdešimties atspalvių, mano vyras moka būti be galo romantiškas… Žiūriu į vos matomas žymes ant riešų. Kita vertus, kartais jis gali elgtis kaip laukinis. Paleidęs mano kairę ranką ir priglaudęs pirštus prie pasmakrės, Kristianas kilsteli mano galvą ir tiriamai pažvelgia į veidą, o jo akyse atsispindi susirūpinimas.

– Man neskauda, – pakartoju.

Jis pakelia mano ranką prie lūpų ir tarsi atsiprašydamas švelniai pabučiuoja vidinę riešo pusę.

– Eikš, – sako ir vedasi mane į parduotuvę.

– ŠTAI.

Kristianas atsegęs laiko ką tik nupirktą platininę apyrankę. Ji puiki, meistriškai padaryta, išgraviruota smulkutėmis neaiškios rūšies gėlytėmis, o jų žiedų viduryje inkrustuota po deimančiuką. Jis užsega man apyrankę. Ji plati, panaši į antrankį ir paslepia rausvus rumbus. „Ir kainavo trisdešimt tūkstančių eurų“, – dingteli man, nors iš Kristiano pokalbio su prancūze pardavėja daug ko nesupratau. Dar niekada nesegėjau tokio brangaus papuošalo.

– Štai, taip jau geriau, – sumurma Kristianas.

– Geriau? – sušnabždu įdėmiai žvelgdama į spindinčias Kristiano akis ir jausdama, kad į mudu pavydžiai ir nedraugiškai spokso liesa kaip šakalys pardavėja.

– Tu žinai kodėl, – nedrąsiai sako Kristianas.

– Man to nereikia.

Papurtau riešą ir apyrankė krusteli. Pro parduotuvėlės vitriną plūstanti popiečio šviesa, atsispindėjusi nuo deimantų, pažyra ant sienų tviskančiais visų vaivorykštės spalvų pliūpsniais.

– Bet man reikia, – visiškai nuoširdžiai sako Kristianas.

Kodėl? Kam jam to reikia? Gal jaučiasi kaltas? Tik dėl ko? Dėl tų rumbų? Dėl savo biologinės motinos? Dėl to, kad iki galo manimi nepasitiki? Ak, Penkiasdešimt…

– Ne, Kristianai, ir tau nereikia. Tu man jau tiek daug davei. Pasakišką medaus mėnesį, Londoną, Paryžių, Žydrąjį Krantą ir… save. Man nepaprastai pasisekė, – sušnabždu ir Kristiano žvilgsnis sušvelnėja.

– Ne, Anastazija, tai man labai pasisekė.

– Ačiū.

Pasistiebusi ant pirštų galiukų, apkabinu Kristianą ir jį pabučiuoju… ne dėl to, kad padovanojo man tą apyrankę, o dėl to, kad priklauso man.

GRĮŽUS Į AUTOMOBILĮ,Kristianas užsisklendžia savyje, pro langą žiūri į ryškiaspalvių saulėgrąžų laukus, užlietus popiečio saulės spindulių. Vienas iš dvynių, – rodos, Gastonas, – vairuoja automobilį, o šalia jo, priekinėje keleivio sėdynėje, įsitaisęs Teiloras. Kristianas apie kažką mąsto. Paimu jo ranką ir raminamai spusteliu. Jis žvilgteli į mane, tada paleidžia mano ranką ir ima glamonėti kelį. Segiu trumpą, laisvą, mėlynos ir baltos spalvos sijoną, vilkiu mėlyną prigludusią palaidinukę be rankovių. Kristianas dvejoja, nežinia, ar jo ranka keliaus šlaunimi aukštyn, ar leisis žemyn, prie blauzdos. Jusdama švelnų jo pirštų prisilietimą, įsitempusi ir užgniaužusi kvapą nekantriai laukiu. Ką jis darys? Jis nusprendžia keliauti žemyn ir staiga sučiupęs už kulkšnies užsikelia mano koją ant kelių. Nepakeldama užpakalio pasisuku taip, kad ant automobilio sėdynės būčiau atsisukusi veidu į Kristianą.

– Noriu ir antros.

Nervingai žvilgteliu į Teilorą ir Gastoną, kurie laiko akis ryžtingai subestas į priešais besitęsiantį kelią, ir uždedu jam ant kelių kitą koją. Kristianas ramiai ištiesia ranką ir paspaudžia durelėse įtaisytą mygtuką. Tiesiai prieš mus ima kilti lengvai tamsinto stiklo pertvara ir po dešimties sekundžių mudu, galima sakyti, liekame vienudu. Nieko sau… nėra ko stebėtis, kad užpakalinėje šio automobilio dalyje tiek daug vietos kojoms ištiesti.

– Noriu apžiūrėti tavo kulkšnis, – tyliai paaiškina Kristianas.

Bet žiūri baugščiai. Antrankių žymės? Viešpatie… Maniau, šį klausimą jau aptarėme. Jei ir liko rumbų, juos slepia vasarinių aukštakulnių raišteliai. Nepamenu, kad šįryt ant kulkšnių būčiau mačiusi kokių nors rumbų. Jis nykščiu iš apačios viršun švelniai perbraukia per kojos keltį, todėl nevalingai pasimuistau. Plačiai šypsodamasis, jis mitriai atriša vieną raištelį, bet vos tik pamato tamsiai raudonus rumbus, šypsena išblėsta.

– Neskauda, – sumurmu.

Kristianas pažvelgia į mane nusiminęs, stipriai sučiaupęs lūpas. Paskui vos pastebimai linkteli, tarsi patikėjęs tuo, ką sakau, o aš nusispiriu batelį ir jis nukrinta ant grindų, bet žinau, kad Kristiano mintys jau nuklydusios kažkur kitur. Jis vėl mąslus, išsiblaškęs, nors nejučiomis glamonėja mano pėdą, vėl sėdi nusisukęs ir žiūri pro mašinos langą.

– Palauk… O ko tu tikėjaisi? – švelniai klausiu.

Jis žvilgteli į mane, gūžteli.

– Matydamas šias žymes nesitikėjau jaustis taip, kaip dabar jaučiuosi, – sako.

Ak! Vieną minutę užsidaręs, o kitą jau trokštantis atsiverti? Kaip… Ak, Penkiasdešimt! Kaip man spėti prie tavęs prisitaikyti?

– O kaip jautiesi?

Jis niūriai į mane įsižiūri.

– Nejaukiai, – burbteli.

Ak, ne. Atsisegusi saugos diržą ir nenuleisdama kojų Kristianui nuo kelių paskubomis slenkuosi arčiau jo. Noriu atsisėsti ant kelių, apkabinti jį, ir tikrai taip padaryčiau, jei automobilio priekyje būtų vien Teiloras. Bet žinodama, kad ten sėdi ir Gastonas, varžausi, nepadeda nė tamsinto stiklo pertvara. Ak, jei tik būtų tamsiau… Suimu Kristiano rankas ir suspaudžiu.

– Man nepatinka tik bučinių žymės, – sušnabždu. – Visa kita… ką tu darei… – imu kalbėti dar tyliau, – su antrankiais… man patiko. Netgi daugiau, nei patiko. Pojūtis buvo stulbinamas. Gali pakartoti tai kada panorėjęs.

Kristianas neramiai sujuda.

– Stulbinamas?

Mano vidinė dievaitė susijaudinusi pakelia akis nuo Džekės Kolins romano.

– Taip, – plačiai jam nusišypsau.

Įrėmusi kojų pirštus į standėjantį Kristiano tarpkojį, tai suriečiu juos, tai vėl ištiesiu ir veikiau girdžiu, nei matau, kaip jis pravėręs lūpas staiga giliai įkvepia.

– Jums derėtų prisisegti saugos diržą, ponia Grėj, – tyliai sako Kristianas, o aš dar kartą suriečiu ir ištiesiu kojų pirštus.