Эрика Джеймс - Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Oi, ne, Anastazija, taip nieko nebus.

Kristianas sučiumpa mane už rankų, nors ir sunkiai, bet vis dėlto jas atitraukia, priglaudžia prie šonų ir vikriai įsispraudžia man į tarpkojį. Tada perveria tokiu liepsningu žvilgsniu, kad, rodos, galėtų uždegti sausą pliauską, bet, man dar nespėjus užsiplieksti, pasilenkia ir, lūpomis braukdamas per nuogą pilvą, pasiekia mano kauburėlį. Jo užgulta pasimuistau ir, nors ir nenoriai, susitaikau su likimu.

– Na, ir kas gi čia?

Kristianas pakšteli ten, kur iki šio ryto dar buvo gaktos plaukai, ir šiurkščiu smakru brūkšteli per mano lytį.

– Ai! – surinku.

Oho… kokia jautri ten oda…

Kristianas staiga pakelia į mane akis, kupinas gašlaus lūkesčio.

– Rodos, kelis plaukelius vis dėlto palikai, – sumurma jis ir apačioje švelniai timpteli.

– Ak… prakeikimas… – burbteliu vildamasi, kad tuo ši įkyri ir kruopšti Kristiano apžiūra ir baigsis.

– Sugalvojau!

Kristianas nuogas šoka iš lovos ir patraukia į vonios kambarį.

Dėl Dievo meilės, ką jis darys? Po kelių akimirkų jis grįžta nešinas stikline vandens, puodeliu, mano skustuvu, savo putų šepetėliu, muilu ir rankšluosčiu. Padėjęs vandenį, šepetėlį, muilą ir skustuvą ant naktinės spintelės, bet tebelaikydamas rankose rankšluostį, Kristianas atidžiai pažvelgia į mane.

Na jau ne! Mano pasąmonė su garsiu taukšt užverčia „Visus Čarlzo Dikenso raštus“, pašoka nuo krėslo ir įsisprendžia.

– Ne, ne, ne! – imu klykti.

– Ponia Grėj, kiekvienas darbas turi būti atliktas iki galo ir nepriekaištingai. Pakelkite dubenį.

Pilkos kaip vasaros dangus prieš audrą Kristiano akys spindi.

– Kristianai! Tu manęs neskusi.

Jis pakreipia galvą.

– Kodėl ne?

Nuraustu… Argi tai ne akivaizdu?

– Nes… tai per daug…

– Intymu? – sušnabžda jis. – Ana, pati žinai, kaip trokštu intymumo su tavimi. Be to, kadangi drauge darėme tam tikrus dalykus, dabar ant manęs neširsk. Šią tavo kūno dalį pažįstu geriau už tave.

Įsispoksau į Kristianą. Nors jis kalba kaip tikras pasipūtėlis, iš tiesų taip ir yra. Ir vis dėlto…

– Taip nedera! – gailiai ir manieringai šūkteliu.

– Čia nėra nieko nederamo, tai velniškai patrauklu.

Patrauklu? Nejaugi?

– Tai tave audrina? – klausiu neslėpdama nuostabos.

Kristianas prunkšteli.

– Ar nematai? – jis žvilgteli žemyn, į išpampusį savo penį. – Noriu tave nuskusti, – pašnibždomis priduria.

Ak, po velnių, tebūnie. Atsigulu ir dilbiu užsidengiu akis, kad nieko nematyčiau.

– Jei dėl to pasijusi laimingesnis, Kristianai, tai pirmyn. Tu tikras iškrypėlis, – sumurmu ir kilsteliu dubenį, o jis pakiša man po sėdmenimis rankšluostį. Paskui pabučiuoja vidinę šlaunies pusę.

– Ak, mažyte, tu visiškai teisi.

Matyt, jis įmerkia skutimosi šepetėlį į stiklinę, nes išgirstu teliūskuojant vandenį, o paskui tylų šepetėlio dzingsėjimą puodelyje. Sučiupęs už kairės kulkšnies, Kristianas mane pražargdina ir lovos čiužinys išsiduobia labiau, nes jis atsisėda man tarp kojų.

– Šią akimirką nieko taip nenorėčiau, kaip tave surakinti, – sumurma jis.

– Pažadu nejudėti.

– Gerai.

Tada Kristianas brūkšteli muiluotu šepetėliu man per gaktikaulį ir aš aikteliu. Putos šiltos. Matyt, vanduo stiklinėje buvo karštas. Truputėlį pasimuistau. Kutena, bet… jausmas malonus.

– Nejudėk, – įspėja Kristianas ir vėl brūkšteli šepetėliu. – O jei ne – surišiu , – priduria netramdydamas geismo ir man per nugarą nusirita malonus šiurpuliukas.

– Ar jau esi kada nors tai daręs? – nedrąsiai klausiu jam imant skustuvą.

– Ne.

– Ak… Gerai…

Nusišypsau.

– Tai dar vienas pirmas kartas, ponia Grėj.

– Hm… Pirmi kartai man patinka.

– Ir man. O dabar – prie darbo, – ir taip švelniai, kad net nustembu, jis brūkšteli man per jautrią odą skustuvo ašmenimis. – Nejudėk, – pakartoja Kristianas ir iš balso suprantu, kad jis nepaprastai susikaupęs.

Po kelių minučių jis ištraukia rankšluostį ir nuvalo likusias putas.

– Štai, dabar daug geriau… – susimąstęs prataria jis ir aš pagaliau pakeliu ranką nuo veido, kad galėčiau pažvelgti į jį, atsisėdusį truputį toliau ir besigrožintį savo darbu.

– Patenkintas? – klausiu prikimusiu balsu.

– Labai.

Ir išdykėliškai šyptelėjęs Kristianas lėtai įkiša pirštą man į makštį.

– Bet buvo smagu, – sako Kristianas ir jo akyse atsispindi lengva pašaipėlė.

– Tau – galbūt.

Deduosi nepatenkinta, bet jis teisus: tai buvo… jaudinanti patirtis.

– Rodos, pamenu, kad padariniais likai labai patenkinta.

Kristianas grįžta prie darbo, baigs skustis. Aš tuoj nudelbiu akis. Taip, likau patenkinta. Nė nenumaniau, kad nuskutus nuo gaktos plaukus viskas taip pasikeičia.

– Klausyk, aš tik erzinu. Argi ne taip daro sutuoktiniai, beviltiškai įsimylėję savo žmonas?

Kristianas kilsteli man smakrą, įdėmiai pažvelgia į akis mėgindamas perprasti, kas man galvoj, ir jo paties akyse staiga šmėsteli baimė.

Hm… atėjo laikas atpildui.

– Sėsk, – burbteliu.

Nieko nesuprasdamas, jis spokso į mane. Švelniai stumteliu jį prie baltos taburetės, vienintelės vonios kambaryje. Kristianas suglumęs klesteli ant jos, o aš paimu iš jo skustuvą.

– Ana… – supratęs mano ketinimą įspėjamai tarsteli jis.

Pasilenkusi jį pabučiuoju.

– Atlošk galvą, – sušnabždu.

Jis akimirką delsia.

– Dantis už dantį, pone Grėjau.

Jo žvilgsnis nuotaikingas, bet budrus ir nepatiklus.

– Ar gerai žinai, ką darai? – tyliai klausia.

Mėgindama išlaikyti kuo rimtesnį veidą, tyčia lėtai papurtau galvą. Kristianas užsimerkia, taip pat papurto galvą, o tada, susitaikęs su likimu, ją atlošia.

Po galais, jis leisis skutamas. Atsargiai panardinu pirštus jam į plaukus prie kaktos ir stipriai suspaudžiu, kad nejudintų galvos. Vis dar užsimerkęs, jis sukanda dantis ir įkvėpdamas truputėlį praskiria lūpas. Labai švelniai braukiu skustuvo ašmenimis per kaklą iki smakro ir išmuiluota oda lieka be barzdos šerelių. Kristianas iškvepia.

– Manei, ketinu tave sužeisti?

– Niekada nežinau, ko iš tavęs laukti, Ana, bet ne, nemaniau, kad būtum tyčia norėjusi man įpjauti.

Dar kartą brūkštelėdama skustuvu per kaklą paplatinu skutimosi putomis nepadengtą ruožą.

– Nė už ką tyčia tavęs nesužeisčiau, Kristianai.

Jis atsimerkia ir apkabina mane, o aš nuo žandenos apačios skustuvu švelniai brūkšteliu per skruostą.

– Žinau, – sako Kristianas lenkdamas galvą, kad man būtų patogiau nuskusti likusią skruosto dalį.

Dar du brūkštelėjimai ir mano darbas baigtas.

– Viskas nuskusta ir nepralieta nė lašo kraujo.

Išdidžiai jam nusišypsau.

Kristiano delnas ima slysti mano koja aukštyn kartu traukdamas naktinių sijoną, o tada jis pasisodina mane ant kelių taip, kad sėdėčiau jį apžergusi. Kad neprarasčiau pusiausvyros, įsikimbu jo žastų. Kristianas labai raumeningas.

– Ar galėčiau šiandien tave kur nors nusivežti?

– Ne į paplūdimį? – klausiu pašaipiai kilstelėdama antakį.

Kristianas nervingai apsilaižo.

– Ne. Šiandien saulės vonių nebus. Pamaniau, gal labiau norėtum imtis ko nors kito.

– Na, kadangi „apdovanojai“ mane bučinių žymėmis ir sugriovei visus planus pasivartyti paplūdimyje, žinoma, galime veikti ir ką nors kita.