Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Tau neskaudės. Bet pojūtis bus stiprus. Labai stiprus , nes ketinu neleisti tau judėti. Sutinki?

Dieve… Kaip erotiška. Imu alsuoti pernelyg garsiai. Mėšlas, aš jau dūsuoju . Ačiū Dievui, kad esu ištekėjusi už šio vyro, kitaip jausčiausi nesmagiai. Mano akys nukrypsta į išpampusią jo varpą.

– Sutinku, – vos girdimai ištariu.

– Pasirink žodį, Ana.

Ak…

– Saugos žodį, – švelniai paragina jis.

– Čiulpinukas, – šnopuodama sakau.

– Čiulpinukas? – ir nustebęs, ir pralinksmėjęs pakartoja jis.

– Taip.

Išsišiepęs iki ausų, jis atšlyja ir įbeda į mane akis.

– Įdomus pasirinkimas. Pakelk rankas.

Pakėlus rankas Kristianas, sučiupęs už paplūdimio suknelės krašto, nuvelka man ją per galvą ir švysteli ant grindų. Kai ištiesia ranką, grąžinu jam antrankius. Tada abejus antrankius ir akių raištį jis padeda ant naktinės spintelės, vikriai nutraukia lovatiesę ir numeta ant grindų.

– Nusisuk.

Nusisuku ir jis atsega bikinio liemenėlę. Ši taip pat šlepteli ant grindų.

– Rytoj tau ją sukniedysiu, – sumurma jis ir ištraukdamas gumą paleidžia man plaukus.

Suėmęs juos, švelniai timpteli ir aš, žingtelėjusi atatupsta, prisiglaudžiu prie jo. Prie jo krūtinės. Prie jo penio. Paskui aikteliu, mat jis staiga pakreipia mano galvą ir pabučiuoja į kaklą.

– Buvai labai neklusni, – murma Kristianas į ausį, keldamas per visą kūną nusiritantį malonų virpulį.

– Taip, – sukuždu.

– Hm… Ir ką gi mums dabar daryti?

– Tiesiog su tuo susitaikyti, – sušnabždu.

Švelnūs, neskubrūs jo bučiniai mane varo iš proto. Prikišęs lūpas man prie kaklo, jis plačiai nusišypso.

– Ak, ponia Grėj. Jūs, kaip visada, tikra optimistė…

Jis vėl atsitiesia. Suima mano plaukus, susikaupęs padalija juos į tris sruogas, neskubėdamas ima pinti, o supynęs galą suriša guma. Tada švelniai timpteli kasą ir vėl pasilenkia man prie ausies.

– Aš tave pamokysiu, – sumurma.

Staiga pasilenkęs Kristianas stveria mane per juosmenį, klesteli ant lovos ir persimeta mane per kelį taip, kad jaučiu į pilvą besiremiančią jo lytį. Jis vieną kartą, bet stipriai pliaukšteli per užpakalį. Šūkteliu, paskui akimirksniu atsiduriu aukštielninka ant lovos, jis žiūri į mane, o jo akys – lydytas plienas. Jaučiu, kaip man kaista kraujas.

– Ar žinai, kokia esi graži?

Kristianas pirštų galiukais perbėga per šlaunį aukštyn ir man ima dilgsėti… visur. Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis atsistoja nuo lovos ir paima abejus antrankius. Tada sučiumpa mano kairę koją ir vienu antrankiu sukausto kulkšnį.

Oi!

Tą patį padaro pakėlęs dešinę koją, tad dabar prie abiejų kulkšnių prisegta po vienus antrankius. Tik vis dar neišmanau, prie ko Kristianas mane prirakins.

– Atsisėsk, – liepia jis ir aš nedvejodama paklūstu. – Dabar rankomis apglėbk kelius.

Pakeliu į jį akis, sumirksiu, o tada sulenkiu kojas per kelius, prisitraukiu prie krūtinės ir apkabinu. Ištiesęs ranką jis kilsteli man smakrą ir, prieš užrišdamas akis, švelniai, geismingai pabučiuoja į lūpas. Nieko nematau; girdžiu vien nelygų savo alsavimą ir kaip vanduo taškosi į jachtą, švelniai besisūpuojančią ant bangų.

Dieve… Aš jau dabar… įsiaudrinusi.

– Pakartok saugos žodį, Anastazija.

– Čiulpinukas.

– Gerai.

Paėmęs kairę ranką, Kristianas ant riešo užsega antrankį, paskui tą patį padaro su dešine. Kairė mano ranka prisegta prie kairės kulkšnies, dešinė – prie dešinės. Negaliu ištiesti kojų. Po perkūnais…

– O dabar, – sušnabžda Kristianas, – dulkinsiu tave tol, kol imsi rėkti.

Ką?! Staiga man užgniaužia kvapą.

Jis čiumpa mane už kulnų ir stumteli: aukštielninka šlumšteliu ant lovos. Kojas tegaliu laikyti sulenktas. Jei mėginu jas tiesti, antrankiai ties kulkšnimis skaudžiai įsirėžia į odą. Jis teisus… jie spaudžia taip, kad beveik skauda… Jaučiuosi keistai: sukaustytomis kojomis ir rankomis, bejėgė ir dar jachtoje. Kristianas patraukia kulkšnis toliau viena nuo kitos ir aš sudejuoju.

Jis pabučiuoja man į vidinę šlaunies pusę, o aš, jo užgulta, noriu rangytis, bet negaliu. Neturiu į ką atsiremti ir negaliu pajudinti klubų. Mano kojos sukaustytos. Negaliu nė krustelėti.

– Turėsi patirti šį malonumą iki galo, Anastazija. Nejudėk, – sumurma jis slinkdamas mano kūnu aukštyn, bučiniais brėždamas liniją palei viršutinį bikinio kelnaičių kraštą. Tada trūkteli šoninius raištelius ir medžiagos skiautės nukrinta. Dabar esu nuoga ir jis gali daryti su manimi ką panorėjęs. Jis bučiuoja man pilvą, dantimis grybščioja bambą.

– Aaa… – giliai atsidūstu.

Manęs laukia stiprūs pojūčiai… Nė nenumanau kokie. Bučiuodamas ir švelniai krimsčiodamas, jis pasiekia krūtis.

– Ššš… – švelniai ramina mane Kristianas. – Tu tokia graži, Ana.

Suirzusi garsiai atsidūstu. Jei viskas būtų kaip paprastai, dabar judinčiau klubus, atsakydama į jo lietimąsi savo ritmu, bet… negaliu pajudėti. Trūkteliu varžančius antrankius ir sudejuoju. Metalas ima skaudžiai pjauti man riešus.

– Ai! – šūkteliu. Bet iš tiesų skausmas man nė motais.

– Varai mane iš proto, – sušnabžda jis. – Todėl ir aš išvarysiu tave iš proto.

Dabar Kristianas mane užgulęs, alkūnėmis įsirėmęs į lovą ir sutelkęs dėmesį į mano krūtis. Jis kandžioja, čiulpia, suėmęs nykščiu ir smiliumi trina spenelius ir taip mane įaudrina, kad pašėlstu kaip laukinė. Bet jis nesiliauja. Atrodo, išeisiu iš proto. Ak… Prašau… Jo varpa įsiremia į mane.

– Kristianai… – imu maldauti ir pajuntu, kad jis, prikišęs lūpas prie mano odos, šypsosi.

– Nori, kad padėčiau tau pasiekti viršūnę žaisdamas su krūtimis? – suniurna jis, lūpomis liesdamas krūties spenelį, ir šis nuo to prisilietimo dar labiau papūra. – Juk žinai, kad galiu…

Kristianas pradeda smarkiai čiulpti, aš šūkteliu, o malonumas tarsi strėlė iš krūtinės sminga žemyn, tiesiai į tarpkojį. Pasidavusi šiam pojūčiui, imu bejėgiškai traukyti antrankius.

– Taip, – verksmingai ištariu.

– Ak, mažyte, būtų per paprasta.

– Ak… maldauju…

– Ššš…

Jis brūkšteli dantimis per smakrą, jo lūpos nuslysta man prie burnos ir aš aikteliu. Kristianas mane bučiuoja. Mitrus jo liežuvis įsibrauna ragaudamas, tirdamas, rodydamas savo valdžią, bet mano liežuvis šį iššūkį priima ir ima su juo galynėtis. Jis – vėsaus džino ir Kristiano Grėjaus skonio, be to, kvepia jūra. Kristianas sučiumpa mano smakrą, kad nejudinčiau galvos.

– Nespurdėk, mažyte. Noriu, kad nejudėtum, – sušnabžda jis, truputėlį atitraukęs lūpas man nuo burnos.

– Noriu tave matyti.

– Ne, Ana. Šitaip daugiau pajusi.

Taip taręs, jis kankinamai lėtai stumteli dubenį į priekį ir iš dalies įsiskverbia. Šiaip kilstelėčiau dubenį ir jį pasitikčiau, bet negaliu pajudėti. Jis ištraukia.

– Aaa! Kristianai, prašau!

– Dar kartą? – pašaipiai klausia jis kimiu balsu.

– Kristianai!

Jis vėl vos vos įsiskverbia ir, bučiuodamas mane ir pirštais minkydamas krūtų spenelius, vėl ištraukia. Tokio malonumo man per daug.

– Ne!

– Geidi manęs, Anastazija?

– Taip, – maldaujamai sakau.

– Tai taip ir pasakyk, – sumurma jis garsiai ir greitai šnopuodamas, o tada vėl mane paerzina: truputį įkiša ir… ištraukia.

– Geidžiu tavęs, – verksmingai ištariu. – Prašau…