Эрика Джеймс: Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių

– Ta sutartis tave apsaugos.

– Kristianai, Ana… Manau, turėtumėte tai aptarti vienudu, – priekaištingai įsiterpia Greisė. Ir rūsčiu žvilgsniu sudrausmina Kariką su Mija. Varge, rodos, ir juodu pakliuvo į bėdą.

– Ana, tu nekalta, – tyliai sako Karikas, mane ramindamas. – Ir prašom vadinti mane Kariku.

Prisimerkęs Kristianas šaltu kaip ledas žvilgsniu perveria tėvą ir aš apmirštu. Po perkūnais… Jis ne juokais įsiutęs.

Staiga visi ima entuziastingai šnekėtis apie ką kita, o Mija ir Keitė šoka nuo kėdžių nukraustyti stalo.

– Man vis tiek labiau patinka dešrelės, – pareiškia Eliotas.

Nuleidusi akis, žiūriu į savo sunertus pirštus. Mėšlas. Tikiuosi, Grėjai nelaiko manęs turtų medžiotoja. Kristianas ištiesia ranką ir švelniai suspaudžia abi mano plaštakas.

– Liaukis.

Iš kur jis žino, apie ką galvoju?

– Nekreipk dėmesio į mano tėtį, – tyliai, kad girdėčiau tik aš, sako Kristianas. – Sužinojęs apie Eleną, jis labai suirzo. Visi jo priekaištai skirti man. Gaila, kad mama nenulaikė liežuvio už dantų.

Žinau, kad Kristianas dar neatsigauna po vakarykščio pokalbio su Kariku apie Eleną.

– Jis teisus, Kristianai. Tu labai turtingas žmogus, o aš į šeimą neatsinešu nieko, tik negrąžintą studijų paskolą.

Kristianas pažvelgia į mane šaltu, blausiu žvilgsniu.

– Anastazija, jei mane paliksi, išeidama gali pasiimti viską, ką turiu. Kartą mane jau palikai. Žinau, koks tas jausmas.

Po galais!

– Tai buvo visiškai kas kita, – sušnabždu, sujaudinta jo ryžto. – Bet… galbūt tu kada nors užsimanysi palikti mane…

Nuo šios minties man pasidaro bloga.

Jis prunkšteli ir, demonstratyviai bjaurėdamasis, papurto galvą.

– Kristianai, juk žinai, kad galiu imti ir iškrėsti kokią nors didžiulę kvailystę, o tu… – vėl nudelbiu akis, įsistebeiliju į sunertus pirštus ir iš skausmo negaliu pabaigti sakinio. Prarasti Kristianą… Po perkūnais…

– Liaukis. Tuoj pat. Ši tema baigta, Ana. Daugiau apie tai nekalbėsime. Nebus jokios vedybų sutarties. Nei dabar, nei kada nors vėliau, – Kristianas iškalbingu žvilgsniu užčiaupia man burną. Tada jis kreipiasi į Greisę: – Mama, ar mūsų vestuvių pokylis galėtų vykti čia?

Daugiau Kristianas apie tai taip ir neužsiminė. Tiesą sakant, jis niekada nepraleisdavo progos patikinti, kad jo turtai… priklauso ir man. Net šiurpas nukrečia prisiminus beprotišką pirkimo šėlsmą, į kurį ruošdamasi medaus mėnesiui Kristiano reikalavimu leidausi su Karolina Akton – asmenine „Nieman Marcus“ drabužių parduotuvių tinklo konsultante. Vien bikinis kainavo penkis šimtus keturiasdešimt dolerių. Taip, jis gražus, bet… už keturias trikampes medžiagos skiautes mokėti tokią krūvą pinigų vis tiek absurdiška.

– Priprasi, – grįžęs ir atsisėdęs prie stalelio išblaško mano prisiminimus Kristianas.

– Prie ko?

– Prie turtų, – užversdamas akis sako jis.

Ak, Penkiasdešimt, galbūt… ilgainiui… Stumteliu jam dubenėlį sūdytų migdolų ir anakardžių.

– Jūsų riešutai, sere, – sakau nutaisiusi kuo rimtesnį veidą, stengdamasi, kad po mane apnikusių niūrių minčių ir netaktiško poelgio su bikinio liemenėle pokalbis būtų bent šiek tiek linksmesnis.

Kristianas iškalbingai šypteli.

– Einu iš proto dėl tavęs,5 – Kristianas paima migdolą, jo akys linksmai ir išdykėliškai suspindi: mano pokštas jam patiko. Paskui jis apsilaižo. – Išgerk kokteilį. Eisime į lovą.

Ką?!

– Gerk, – be garso, vien lūpomis, paragina, o jo akys vis tamsėja nuo geismo.

Viešpatie, vien tas žvilgsnis galėtų sukelti pasaulyje klimato atšilimą. Paėmusi taurę, nenuleisdama nuo jo akių išgeriu iki dugno. Kristianas iš nuostabos išsižioja, pamatau jam tarp dantų kyštelint liežuvio galiuką. Jis geidulingai nusišypso. Tada vikriai atsistoja, palinksta prie manęs ir rankomis atsiremia į mano krėslo ranktūrius.

– Ketinu tave nubausti taip, kad pasimokytum. Eikš. Ir nesišlapink, – sušnabžda man į ausį Kristianas.

Aikteliu. Nesišlapinti? Kaip nemandagu… Mano pasąmonė sunerimusi pakelia akis nuo „Visų Čarlzo Dikenso raštų“ I tomo.

– Ne, visai ne dėl to, apie ką dabar galvoji, – patenkintas savimi ir ištiesęs man ranką, šypteli Kristianas. – Pasitikėk manimi.

Jis atrodo patrauklus ir linksmas. Kaip galėčiau jam atsispirti?

– Gerai.

Dedu ranką ant ištiesto Kristiano delno – vien todėl, kad jau patikėjau jam visą savo gyvenimą. Ką jis sumanė? Iš nekantrumo man ima daužytis širdis.

Kristianas nusiveda mane per denį, paskui pro duris įžengiame į prabangią, skoningai dekoruotą svetainę, tada siauru koridoriumi pasiekiame valgomąjį, pereiname per jį ir nulipame laiptais į jachtos savininko kajutę.

Šįryt kajutė buvo sutvarkyta, lova paklota. Ji labai jauki. Čia du liukai – vienas iš dešinio, kitas iš kairio borto pusės. Kajutė apstatyta tamsiais, elegantiškais riešutmedžio baldais, sienų apmušalai rusvi, o minkštieji baldai – aukso ir raudonos spalvos.

Paleidęs mano ranką, Kristianas per galvą nusivelka sportinius marškinėlius ir numeta juos ant krėslo. Tada grakščiai nusispiria paplūdimio šlepetes, nusimauna šortus ir glaudes. Viešpatie… Ar man kada nors nusibos žiūrėti į jį nuogą? Jis neapsakomai žavingas ir besąlygiškai priklauso man. Kristiano oda spindi – mat ir jis truputį įdegė, – plaukai šiek tiek paaugę, užkritę ant kaktos. Man neapsakomai pasisekė.

Kristianas pirštais suspaudžia man smakrą ir nestipriai trūkteli žemyn, kad liaučiausi kramčiusi lūpą.

– Taip daug geriau.

Jis nusisuka ir nueina prie įspūdingos komodos, kurioje laiko savo drabužius. Iš apatinio stalčiaus paima dvi poras metalinių antrankių ir akių raištį.

Antrankiai! Dar niekada nesinaudojome antrankiais. Nervingai žvilgteliu į lovą. Po galais, kur jis ketina segti tuos antrankius? Kristianas atsisukęs įdėmiai žvelgia į mane, o jo akys spindi geismu.

– Šie daikčiukai gali sukelti nemenką skausmą. Jei per stipriai trauksi, įsirėš į odą, – jis kilsteli vieną antrankių porą. – Bet dabar noriu būtinai juos panaudoti.

Po velnių… Man burnoje sausa.

– Štai, – Kristianas grakščiai prieina ir vieną porą paduoda man. – Gal pirma norėtum pati juos išmėginti?

Antrankiai tvirti, metalas šaltas. Kažkur sąmonės gelmėse šmėsteli viltis, kad iš tiesų man niekada neteks būti jais surakintai.

Kristianas įdėmiai mane stebi.

– Kur rakteliai? – neryžtingai, drebančiu balsu klausiu.

Jis atgniaužia kumštį ir parodo delne gulintį metalinį raktelį.

– Jis tinka abiem poroms. Tiesą sakant, visiems antrankiams.

Kiek antrankių jis turi? Nepamenu, kad senovinėje jo komodoje būčiau mačiusi antrankių.

Kristianas smiliumi perbraukia man per skruostą ir sustoja prie burnos. Pasilenkia, lyg ketindamas mane pabučiuoti.

– Nori žaisti? – kimiai klausia jis ir aš papilvėje pajuntu silpnumą, o kažkur kūno gelmėse ima busti geismas.

– Taip, – sušnabždu.

Jis nusišypso.

– Gerai, – sako ir labai švelniai pakšteli man į kaktą. – Mums reikės saugos žodžio.

Ką?

– Žodžio „liaukis“ nepakaks, nes tikriausiai ištarsi jį iš tiesų nenorėdama, kad liaučiausi.

Jis nosimi perbraukia man per nosį – tai vienintelis mudviejų kūnų lietimosi taškas.

Man ima daužytis širdis. Prakeikimas… Ir kaip jam pavyksta tai pasiekti vien kalbant?