Эрика Джеймс: Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Tik su tavimi visur einu, Anastazija, – sušnabžda jis.

Nuraustu ir nudelbiu akis. Vis dėlto aš savotiškai jam rūpiu.

– Tavo bičiulį, rodos, labiau traukia peizažai, o ne portretai. Apsižvalgykime.

Suspaudžiu ištiestą Kristiano ranką.

Praėjusi pro dar kelias nuotraukas atkreipiu dėmesį į vieną porą, linksinčią man ir plačiai besišypsančią, lyg mane pažinotų. Tikriausiai dėl to, kad einu su Kristianu, bet ko tas jaunuolis taip įžūliai į mane spokso… Keista.

Kai pasukame už kampo, suprantu, kodėl žmonės varsto mane smalsiais žvilgsniais. Ant tolimosios sienos kabo septyni milžiniški portretai – mano portretai.

Spoksau į juos išpūtusi akis, apstulbusi, palengva blykšdama kaip drobė. Aš: susiraukusi, besijuokianti, rūsti, rimta, linksma. Fotografuota iš labai arti, visos nuotraukos nespalvotos.

Po velnių! Pamenu, Chosė porą kartų žaidė su fotoaparatu, kai svečiavosi pas mus ir kai aš važiavau su juo kaip vairuotoja ir padėjėja. Maniau, daro momentines nuotraukas. Tik jau ne šitas akį traukiančias fotografijas.

Kristianas priblokštas atidžiai apžiūri visas nuotraukas.

– Rodos, ne aš vienas tavimi žaviuosi, – susimąstęs sumurma ir stipriai sučiaupia lūpas.

Manau, pyksta.

– Trumpai atsiprašysiu, – sako Kristianas, svilindamas mane žvilgsniu. Ir pasuka į galerijos priimamąjį.

Kas jam užėjo? Tarsi užhipnotizuota žiūriu, kaip jis gyvai šnekasi su panele labai trumpais plaukais ir ryškiai raudonomis lūpomis. Kristianas išsitraukia piniginę ir išima iš jos kreditinę kortelę.

Mėšlas . Matyt, kurią nors perka.

– Sveika. Tu – tikra mūza. Šios nuotraukos nuostabios, – taip netikėtai, kad net krūpteliu, mane užkalbina jaunuolis vešliais šviesiais plaukais.

Pajuntu pirštus, liečiančius alkūnę: grįžo Kristianas.

– Jums labai pasisekė, – sako šviesiaplaukis Kristianui, o šis persmeigia jį lediniu žvilgsniu.

– Ir aš taip manau, – niūriai burbteli ir nusiveda mane šalin.

– Ar ką tik nusipirkai nuotrauką?

– Kodėl tik vieną? – neatitraukdamas nuo fotografijų akių prunkšteli Kristianas.

– Kelias?

Jis užverčia akis į lubas.

– Nupirkau visas, Anastazija. Nenoriu, kad kiti vyrai, pasikabinę šitas nuotraukas namuose, spoksotų ir varvintų seilę.

Vos nesusijuokiu.

– Tau labiau patinka seilę varvinti pačiam? – pašaipiai klausiu.

Jis rūsčiai dėbteli į mane – manau, dėl to, kad nesitikėjo tokio įžūlumo, – bet šiaip mėgina neišsiduoti, kad jį pralinksminau.

– Tiesą sakant, taip.

– Iškrypėlis, – be garso, vien krutindama lūpas, sakau jam ir prikandu apatinę lūpą, kad nenusišypsočiau.

Iš nuostabos Kristianas net išsižioja, dabar jau akivaizdu, kad jis nusiteikęs žaismingai. Susimąstęs pirštais paglosto smakrą.

– Tokiam apibūdinimui negaliu prieštarauti, Anastazija, – papurto galvą jis, žvilgsnis švelnus, linksmas.

– Šį klausimą su tavimi aptarčiau išsamiau, bet pasirašiau konfidencialumo sutartį.

Nenuleisdamas nuo manęs akių Kristianas atsidūsta, jo žvilgsnis apsiniaukia.

– Kad žinotum, ką norėčiau padaryti mitriam tavo liežuvėliui, – sumurma.

Tyliai aikteliu, nes puikiai žinau, ką jis turi omenyje.

– Tu labai šiurkštus, – sakau dėdamasi priblokšta. Ar jam nėra jokių ribų?

Kristianas patenkintas linksmai šypteli, paskui suraukia kaktą.

– Šiose nuotraukose atrodai visiškai atsipalaidavusi, Anastazija. Nedažnai matau tave tokią.

Ką? Pala! Jis staiga pakeičia temą – koks netikėtas posūkis! – ir mūsų pokalbis jau nebe žaismingas, o visiškai rimtas.

Nuraustu ir nuleidžiu akis. Jis kilsteli mano galvą ir aš nuo jo pirštų prisilietimo giliai įkvepiu.

– Noriu, kad taip pat atsipalaiduotum ir su manimi, – šnabžda Kristianas. Linksmumo jo akyse – kaip nebūta.

Giliai širdyje vėl pajuntu džiaugsmo pliūpsnį. Bet ar tai įmanoma? Mudu turime neišsprendžiamų problemų.

– Jei to nori, turi liautis mane bauginęs, – drąsiai pareiškiu.

– O tu turi išmokti bendrauti ir sakyti man, kaip jautiesi, – atkerta Kristianas, žvelgdamas degančiomis akimis.

Sunkiai atsidūstu.

– Kristianai, norėjai, kad būčiau tavo nuolankioji. Tai ir yra bėda. Ji glūdi būdvardžio „nuolankus“ reikšmėse, kurias kartą atsiuntei man elektroniniu paštu. – Patyliu stengdamasi tiksliai prisiminti žodžius. – Manau, žodžio „nuolanki“ sinonimai… cituoju: „sukalbama, nuolaidi, lanksti, lengvai pasiduodanti, pasyvi, susitaikiusi, kantri, romi, vangi, pavergta“. Man nebuvo galima į tave žiūrėti. Nei su tavimi kalbėti, nebent man leistum. Tad ko tikiesi? – piktai klausiu.

Kristianas dar labiau suraukia kaktą, o aš kalbu toliau:

– Tavo draugija mane labai trikdo. Nenori, kad tau prieštaraučiau, bet tau patinka mano mitrus liežuvėlis. Nori, kad būčiau klusni, o kartais nenori, kad galėtum mane bausti. Būdama su tavimi tiesiog nežinau, kaip elgtis.

Kristianas prisimerkia.

– Taikli ir, kaip visada, puikiai suformuluota pastaba, panele Stil, – ramiai atsako jis. – Geriau eime pavalgyti.

– Bet dar tik pusvalandį pabuvome.

– Nuotraukas matei, su vaikinu pasišnekėjai.

– Jo vardas Chosė.

– Taigi, pasišnekėjai su Chosė – vyruku, kuris paskutinį kartą, kai jį mačiau, mėgino per jėgą įgrūsti liežuvį į burną tau – girtai ir tuoj vemsiančiai, – tyliai, bet piktai sušnypščia Kristianas.

– Užtat jis niekada manęs nemušė, – atšaunu.

Kristianas rūsčiai nužvelgia mane, kiekviena jo kūno ląstelė, rodos, spinduliuoja įtūžį.

– Smūgiuoji žemiau juostos, Anastazija, – grėsmingai sušnabžda jis.

Išbąlu, o Kristianas, nesitverdamas pykčiu, abiem rankomis persibraukia per plaukus. Aš irgi piktai į jį dėbteliu.

– Vežuosi tave pavalgyti. Tuoj mirsi iš bado man akyse. Susirask tą vaikiną ir atsisveikink.

– Ar negalime dar pasilikti?

– Ne. Eik. Tuoj pat. Atsisveikink.

Rūsčiai perlieju Kristianą žvilgsniu, man užverda kraujas. Prakeiktas kontrolės maniakas. Pykti – gerai. Geriau nei verkšlenti.

Atplėšusi akis nuo Kristiano, pasidairau po salę Chosė. Jis šnekučiuojasi su būreliu merginų. Palikusi Penkiasdešimt Atspalvių, oriai nužingsniuoju prie Chosė. Ar tik dėl to, kad mane čia atvežė, privalau daryti viską, ką jis liepia? Po galais, kas jis mano esąs?

Merginos atidžiai klausosi kiekvieno Chosė žodžio. Kai prieinu, viena iš jų, be abejo, atpažinusi mane iš nuotraukų, aikteli.

– Chosė…

– Ana… Atleiskite, merginos.

Nusišypsojęs joms, Chosė apkabina mane per pečius ir tam tikra prasme pakelia man nuotaiką – dailus, išsičiustijęs Chosė, darantis įspūdį moterims.

– Atrodai pikta, – sako jis.

– Jau turiu eiti, – tyliai, bet tvirtai pareiškiu.

– Ką tik atvažiavai.

– Žinau, bet Kristianui jau reikia grįžti. Tavo nuotraukos nuostabios, Chosė, tu labai talentingas.

Jis džiugiai nusišypso.

– Buvo gera su tavimi susitikti.

Chosė čiumpa mane į glėbį, suspaudžia, apsuka ir aš pamatau kitame salės gale stovintį Kristianą. Jo žvilgsnis rūstus – aišku, širsta, kad aš Chosė glėbyje. Puikiai žinodama, ką darau, rankomis apsiveju Chosė kaklą. Manau, Kristianas tuoj pratrūks. Jo akys apsiblausia, žvilgsnis pasidaro gana grėsmingas ir jis neskubėdamas žengia prie mūsų.

– Ačiū už perspėjimą, kad parodoje yra ir mano nuotraukų, – suniurnu.