Эрика Джеймс: Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Ak, aš jį vis dar veikiu. Penkias dienas baisiai pykusi, mano vidinė dievaitė krusteli.

Staiga, išsklaidydamos kerus, durys atsidaro – mes ant stogo. Lauke vėjuota ir man šalta, nors vilkiu juodą švarkelį. Kristianas apkabina mane, priglaudžia ir mudu skubriai nužingsniuojame į aikštelės vidurį, prie „Čarlio Tango“ lėtai besisukančiomis keliamosiomis mentėmis.

Iš sraigtasparnio iššoka aukštas, šviesiaplaukis, apskritaveidis vyras tamsiu kostiumu ir, žemai pasilenkęs, tekinas pasileidžia mūsų pasitikti. Paspaudęs Kristianui ranką, jis šūkteli, perrėkdamas keliamųjų menčių triukšmą.

– Paruoštas skristi, sere. Sraigtasparnis – jūsų paslaugoms!

– Viskas patikrinta?

– Taip, sere.

– Apie pusę devintos jį pasiimsite?

– Gerai, sere.

– Apačioje prie laukujų durų jūsų laukia Teiloras.

– Ačiū, pone Grėjau. Saugaus skrydžio į Portlandą. Ponia… – su manimi atsisveikina jis.

Neatitraukdamas rankos Kristianas linkteli, pasilenkia ir nusiveda mane prie sraigtasparnio durelių.

Kabinoje jis gerai įtempia diržus ir tvirtai mane prisega. Tada pažvelgia iškalbingu žvilgsniu ir mįslingai šypteli.

– Štai, dabar turėtum sėdėti ramiai, – sumurma jis. – Turiu prisipažinti, kad man patinka matyti tave sukaustytą diržais. Nieko neliesk.

Skaisčiai išraustu, Kristianas smiliumi brūkšteli man skruostą, o tada paduoda ausines. Aš irgi norėčiau tave liesti, bet neleidi. Piktai dėbteliu. Be to, jis taip stipriai įtempė diržus, kad beveik negaliu krustelėti.

Kristianas įsitaiso sėdynėje, prisisega diržais ir imasi visų prieš pakylant būtinų procedūrų. Jis viską taip gerai išmano. Tuo mane nepaprastai žavi. Užsidėjęs ausines, įjungia jungiklį, keliamosios mentės ima suktis greičiau ir nuo to garso man užgula ausis.

Grįžtelėjęs per petį, jis pažvelgia į mane.

– Pasiruošusi, mažyte? – ausinėse išgirstu aidų jo balsą.

– Taip.

Kristianas berniokiškai nusišypso. Oho, tokios šypsenos jau seniai nemačiau.

– Siatlo-Takomos bokštui, čia „Čarlis Tango“ „Golf-Golf Echo Hotel“, prašau leidimo kilti į Portlandą per PDX1. Patvirtinkite, baigiau.

Netrukus atsklidęs nematomo skrydžių kontrolės bokšte dirbančio žmogaus balsas duoda reikalingus nurodymus.

– Supratau, bokšte, „Čarlis Tango“ kyla, pabaiga.

Kristianas spragteli dar dviem jungikliais, suspaudžia vairalazdę ir sraigtasparnis lėtai ir grakščiai pakyla į vakarėjantį dangų.

Siatlas lieka žemai ir tolsta nuo mūsų – man net silpna pasidaro, – o čia, aukštai, yra į ką paganyti akis.

– Vijomės aušrą, Anastazija, o dabar vejamės sutemas, – ausinėse nuskamba Kristiano žodžiai. Nustebusi pasuku galvą į jį.

Ką tai reiškia? Kaip jis gali taip romantiškai šnekėti? Kristianas nusišypso ir aš nesusilaikiusi atsakau jam drovia šypsenėle.

– Šį kartą galima pamatyti daugiau, ne tik besileidžiančią saulę, – sako jis.

Kai anąkart skridome į Siatlą, buvo tamsu, bet šį vakarą vaizdas nepaprastas, tiesiog nežemiškai gražus. Aukščiausių pastatų stogai jau mums po kojomis, bet kylame vis aukščiau.

– Štai ten Eskala, – Kristianas mosteli į tolumoje dunksantį pastatą. – Ten – „Boeing“ lėktuvų gamykla, o tolumoje matyti „Kosmoso adata“2.

Ištempiu kaklą.

– Nesu ten buvusi.

– Nusivesiu, galėsime ten pavalgyti.

– Kristianai, mudu išsiskyrėme.

– Žinau. Bet vis tiek galiu nusivesti tave ten pavalgyti, – jis perveria mane rūsčiu žvilgsniu.

Linguodama galvą nusprendžiu daugiau neprieštarauti.

– Čia, aukštybėse, labai gražu. Ačiū.

– Įspūdinga, tiesa?

– Įspūdinga, kad tu gali tai daryti.

– Meilikaujate, panele Stil? Bet aš esu žmogus, turintis daugybę gebėjimų.

– Puikiai tai žinau, pone Grėjau.

Jis pasuka galvą, šypteli neslėpdamas pasitenkinimo ir pirmą kartą po penkių dienų aš truputį atsipalaiduoju. Gal taip blogai ir nebus?..

– Kaip sekasi naujame darbe?

– Ačiū, gerai. Įdomus darbas.

– O kaip patinka naujasis viršininkas?

– Nieko sau vyrukas.

Argi galiu sakyti Kristianui, kad su Džeku jaučiuosi nejaukiai? Kristianas žvilgteli į mane.

– Kas yra? – klausia.

– Išskyrus tai, kas akivaizdu, daugiau nieko.

– Kaip suprasti „išskyrus tai, kas akivaizdu“?

– Ak, Kristianai, kartais tu toks nesupratingas…

– Aš? Nesupratingas? Kažin ar man patinka jūsų tonas, panele Stil.

– Ką gi, nepatinka – tai nepatinka.

Jo lūpas iškreipia šypsena.

– Pasiilgau tavo miklaus liežuvėlio, Anastazija.

Garsiai atsidūstu trokšdama sušukti: „Ir aš tavęs pasiilgau – viso , ne tik tavo liežuvio!“ Bet nepratariu nė žodžio, tik spoksau pro lenktą tarsi akvariumas „Čarlio Tango“ stiklą, ir mudu skrendame į pietus. Sutemos tvenkiasi mums iš dešinės, saulės diskas kybo prie pat horizonto – didelis, liepsnojantis, gelsvai rausvas, – o aš vėl nelyginant Ikaras, priskridęs pernelyg arti Saulės.

SUTEMOS SEKA PASKUImus iš Siatlo, o dangus užlietas žalsvais, rožiniais ir šviesiai melsvais atspalviais, sulietais taip, kaip moka sulieti vien motina gamta. Vakaras giedras ir gaivus, Portlando pastatų šviesos spindi ir mirga, sveikina mane ir Kristianą, tupdantį sraigtasparnį aikštelėje. Mes vėl Portlande, kurį su Keite palikome prieš mažiau nei tris savaites, ant keisto rudų plytų pastato stogo.

Trys savaitės – visai nedaug. Bet atrodo, tarsi Kristianą pažinočiau visą gyvenimą. Nuspaudęs kelis mygtukus, kad keliamosios mentės sustotų, jis išjungia „Čarlio Tango“ variklį ir galų gale ausinėse išgirstu vien savo alsavimą. Hm… Trumpai prisimenu, ką patyriau, klausydamasi Tomo Talio moteto. Išblykštu. Dabar visai nenoriu apie tai galvoti.

Kristianas atsisega diržus ir pasilenkia išlaisvinti manęs.

– Puiki kelionė, ar ne, panele Stil? – švelniai klausia, o jo akys spindi.

– Taip, dėkoju jums, pone Grėjau, – mandagiai atsakau.

– Ką gi, eime pasižiūrėti to vaikino nuotraukų.

Kristianas ištiesia ranką ir aš laikydamasi jos išlipu iš „Čarlio Tango“. Plačiai šypsodamasis mūsų pasitikti ateina žilas, barzdotas vyras – aš jį atpažįstu: tai senas darbuotojas, kurį mačiau, kai buvome čia aną kartą.

– Džo! – Kristianas paleidžia mano ranką ir šypsodamasis su juo pasisveikina. – Pasirūpink sraigtasparniu ir perduok jį Stefanui. Jis čia atvažiuos aštuntą arba devintą.

– Bus padaryta, pone Grėjau. Ponia… – tarsteli vyras ir sveikindamasis man linkteli. – Jūsų automobilis laukia apačioje, sere. Tiesa, sugedo liftas; jums teks lipti laiptais.

– Ačiū, Džo.

Kristianas paima mane už rankos ir mudu žengiame prie avarinių laiptų.

– Tu su savo aukštakulniais džiaugsiesi, kad teks nulipti tik tris aukštus, – priekaištingai suniurzga jis.

Šit kaip?

– Tau nepatinka mano bateliai?

– Labai patinka, Anastazija. – Kristiano žvilgsnis susidrumsčia, man dingteli, kad jis galėtų dar ką nors pridurti, bet daugiau neprataria nė žodžio. – Eime. Lipsime neskubėdami. Nenoriu, kad virsdama nusisuktum sprandą.

TYLĖDAMI SĖDIME AUTOMOBILYJE,o vairuotojas veža mus į parodą. Vėl apima stiprus nerimas, mat suprantu, kad skrisdami „Čarliu Tango“ buvome tarsi tornado akyje. Kristianas tylus ir susimąstęs… net susirūpinęs; gera nuotaika mudviem kažkur išgaravo. Tiek daug noriu pasakyti, bet kelionė per trumpa. Liūdnai susimąstęs, Kristianas žiūri pro automobilio langą.