Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Pats netiki, kad vis dar jį seka. Lūpos persikreipia nuo piktdžiugiškos šypsenos. Sraigtasparnį sugadinti buvo drąsu, nors ir skubota. Vienas iš didžiausių gyvenimo nuotykių. Bet naudos jokios. Jis vyptelėdamas užverčia akis aukštyn. Tik pamanyk, tas šunsnukis tikrai moka pilotuoti.

Jis piktai prunkšteli.

Jie pernelyg jį nuvertino. Jei Grėjus bent akimirką manė, kad jis inkšdamas tyliai pranyks tamsoje, tai tas šuns kotas dar nepažįsta Džeko.

Visą gyvenimą taip buvo. Žmonės vis deramai jo neįvertindavo – laikė vyruku, graužiančiu knygas. Po perkūnais! Bet tas knygas graužiantis vyrukas turi absoliučią regimąją atmintį. Ak, kiek daug jis išmoko, kiek daug sužinojo… Jis vėl pašaipiai prunkšteli. Taip, apie tave, Grėjau. Daug ką apie tave žinau.

Kaip vaikinukui iš Detroito užkampio, visai neblogai.

Kaip vaikinukui, gavusiam Prinstono universiteto stipendiją, visai nieko.

Kaip vaikinukui, baigusiam koledžą ir savo jėgomis įsitrynusiam į leidybos verslą, visai neblogai.

O dabar visa tai perniek, tiesiog nuleista į klozetą per tą Grėjų ir jo kekšytę. Jis rūsčiai dėbteli į namą, tarsi šis įkūnytų visa, ką jis niekina. Bet čia nieko nevyksta. Iš namo išeina tik šviesiaplaukė juodai apsirengusi boba dideliais papais, visa apsižliumbusi, nusvirduliavusi sėda į „Mercedes CLK“ ir išsinešdina.

Jis niūriai nusijuokia, paskui susiraukia. Velnias, tie šonkauliai… Vis dar skauda nuo to Grėjaus parankinio spyrių.

Jis vėl prisimena tą sceną: „Po galais, dar kartą prikišk nagus prie panelės Stil, ir aš tave, šūdžiau, nudėsiu!“

Jis vėl patogiai įsitaiso sėdynėje. Rodos, laukia ilga naktis. Jis liks čia, stebės ir lauks. Vėl užsitraukia „Marlboro Red“. Jis sulauks savo progos. Ir jau greitai.