Эрика Джеймс - Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

Į kambarį įlekia Elena – įsitempusi, paniurusi, kupina pykčio ir ryžto. Įžengusi į kambarį, ji tyliai uždaro duris ir perveria mane rūsčiu žvilgsniu.

Ak, mėšlas.

– Ana… – piktai ištaria ji.

Tvardausi kaip įmanydama, bet nuo dviejų taurių šampano ir žudiko kokteilio, kurį laikau rankoje, truputį svaigsta galva. Matyt, esu išbalusi kaip drobė, bet savo pasąmonę ir vidinę dievaitę per akimirką išmuštruoju taip, kad jos atrodytų kuo ramesnės.

– Elena, – sakau tyliai, bet tvirtai, nors man ir džiūsta burna. Kodėl taip paniškai bijau šios moters? Ir ko ji iš manęs nori?

– Nuoširdžiai tave pasveikinčiau, bet manau, kad man taip elgtis nederėtų.

Ji, žydraakė, perveria mane skvarbiu ir rūsčiu, neapykantos kupinu žvilgsniu.

– Man nereikia tavo sveikinimų, Elena. Aš jų nenoriu. Ateidama čia mane ir nustebinai, ir nuvylei.

Elena kilsteli antakį. Tikriausiai padariau jai įspūdį.

– Nieku gyvu nebūčiau pamaniusi, Anastazija, kad galėtum būti man lygiavertė priešininkė. Stebini mane kiekviename žingsnyje.

– Užtat aš išvis apie tave negalvojau, – šaltakraujiškai pameluoju. Kristianas manimi didžiuotųsi. – O dabar atsiprašysiu, mat turiu įdomesnių užsiėmimų nei tuščiai plepėti su tavimi.

– Neskubėk taip, panelyte, – piktai sušnypščia Elena, remdamasi į duris ir taip užstodama man kelią. – Po galais, ką darai sutikdama tekėti už Kristiano? Jei bent akimirką įsivaizdavai, kad su tavimi jis gali būti laimingas, tai labai klydai.

– Ne tavo reikalas, ką aš sutinku veikti su Kristianu.

Sarkastiškai šypteliu. Bet Elenai nė motais.

– Jis turi poreikių, kurių tu nė iš tolo negalėsi patenkinti, – piktdžiugiškai pareiškia ji.

– Ką tu išmanai apie jo poreikius? – piktai suurzgiu. Staiga baisiai pasipiktinu, tas pasipiktinimas degina krūtinę, o gyslomis plūsta adrenalinas. Kaip šita kalė drįsta man pamokslauti? – Tu – tik vaikų tvirkintoja, ligonė, ir jei tik galėčiau, įmesčiau tave į septintą pragaro ratą ir nueičiau šypsodamasi. O dabar traukis man iš kelio arba aš pati tave patrauksiu.

– Darai didžiulę klaidą, panele, – pagraso ji man ilgu, liesu, kruopščiai prižiūrimu pirštu. – Kaip drįsti smerkti mūsų gyvenimo būdą? Tu nieko nežinai ir net nenumanai, kur kiši galvą. O jei manai, kad jis bus laimingas su tokia pilka pelyte ir turtų medžiotoja kaip tu…

Šito tai jau per daug! Šliūkšteliu likusį martinį su citrina Elenai į veidą.

– Nedrįsk man aiškinti, kur kišu galvą! – užrinku. – Kada pagaliau suprasi? Tai ne tavo sumautas reikalas!

Ji spokso į mane pasibaisėjusi, šluostydamasi nuo veido lipnų skystį. Regis, Elena ketina mane pulti, bet staiga kažkas ją stumteli darydamas duris.

Tarpduryje pasirodo Kristianas. Vertindamas padėtį, jis užtrunka sekundės dalį, pakanka pamatyti mane, išbalusią ir virpančią, o ją – aplietą martiniu ir įsiaudrinusią. Gražus Kristiano veidas apsiniaukia, iš pykčio persikreipia ir jis žingtelėjęs atsistoja tarp mudviejų.

– Po galais, ką čia veiki, Elena? – rūsčiai ir grėsmingai klausia jis.

Ji pažvelgia į Kristianą, sumirksi.

– Kristianai, ji tau ne pora, – sušnabžda.

– Ką?! – šūkteli Kristianas, išgąsdindamas abi.

Nematau veido, bet jis visas įsitempęs, skleidžiantis priešiškumą.

– Po velnių, iš kur žinai, kas man pora?

– Tu turi ypatingų poreikių, Kristianai, – jau truputį švelniau sako Elena.

– Jau sakiau: tai ne tavo sumautas reikalas! – tūžmingai užrinka jis.

Ak, koks mėšlas. Labai supykęs Kristianas rodo savo ne tokį jau ir bjaurų veidą. Jo riksmus tuoj išgirs svečiai.

– Ką tai reiškia? – Nutilęs jis rūsčiai dėbteli į Eleną. – Manai, tu? Tu? Manai, kad tu man pora? – tyliau, bet niekinamai klausia jis ir staiga suvokiu, jog nenoriu čia būti. Nenoriu būti šio intymaus pokalbio liudytoja. Bet stoviu kaip įbesta, negalėdama pajudinti nei rankų, nei kojų.

Elena nieko neatsako, bet, rodos, atgauna savitvardą. Ji ima elgtis truputį kitaip, valdingiau žingteli prie Kristiano.

– Nieko geriau už mane tavo gyvenime nebuvo, – pasipūtusi piktai sako ji Kristianui. – Tik pažiūrėk į save. Esi vienas turtingiausių ir sėkmingiausiai dirbančių Jungtinių Valstijų verslininkų – santūrus, kupinas idėjų, ir tau daugiau nieko nereikia. Tu – savo visatos valdovas.

Kristianas žingteli atatupstas lyg perkūno trenktas, ir įsižiūri į Eleną pasibaisėjęs, tarsi netikėdamas savo ausimis.

– Tau tai patiko, Kristianai, neapgaudinėk savęs. Jau buvai pasukęs savigriovos keliu, o aš tave išgelbėjau, mano dėka išvengei cypės. Patikėk, mielasis, anksčiau ar vėliau būtum tūpęs į kalėjimą. Išmokiau tave visko, ką moki, ir visko, ko tau reikia.

Kristianas spokso į ją apimtas siaubo, išbalęs. Po akimirkos tyliai ir niekinamai prabyla:

– Išmokei mane kruštis, Elena. Bet tai tuščias veiksmas, tuščias kaip ir tu. Nesistebiu, kad Linkas tave paliko.

Pajuntu šleikštulį. Man nedera čia būti. Bet stoviu kaip prišalusi, ir kankindamasi, ir žavėdamasi, kaip juodu pliekiasi.

– Tu taip ir nepadėjai man atsitiesti, – sušnabžda Kristianas. – Niekada nepasakei, kad mane myli.

Elena prisimerkia.

– Meilė – tik kvailiams, Kristianai.

– Lauk iš mano namų! – staiga visus išgąsdina įtūžęs, ryžtingas Greisės balsas.

Visi trys atsisukame į duris ir išvystame tarpduryje stovinčią Greisę. Ji rūsčiai žvelgia į Eleną, kuri, kad ir įdegusi tarsi iš Sen Tropezo, išbąla.

Visi aiktelime ir sulaikome kvapą, o Greisė ryžtingai įžengia į kambarį ir laikas, rodos, sustoja. Nenuleisdama įtūžiu liepsnojančių akių nuo Elenos, ji prieina ir atsistoja priešais. Sunerimusi Elena plačiai atsimerkia, o Greisė skelia jai antausį – tokį skambų, kad aidas atsimuša nuo valgomojo sienų.

– Patrauk savo purvinus nagus nuo mano sūnaus, kekše tu, ir tuoj pat nešdinkis iš mano namų! – pro sukąstus dantis sušnypščia Greisė.

Priglaudusi delną prie raustančio skruosto, Elena kelias sekundes mirksėdama žiūri į Greisę apimta siaubo. Paskui paskubomis išsinešdina iš valgomojo, net durų neuždaro.

Greisė pamažu atsisuka į Kristianą, motinos ir sūnaus žvilgsniai susitinka ir ant mūsų visų tarsi stora antklodė nusileidžia slogi tyla. Po akimirkos Greisė prabyla.

– Ana, prieš atiduodama jį tau, jei neprieštarausi, norėčiau trumpai pasikalbėti su sūnumi akis į akį, – tyliai ir dusliai, bet vis tiek nepaprastai valdingai sako ji.

– Žinoma, – sušnabždu ir kuo skubiau išeinu, tik baimingai žvilgteliu per petį.

Bet nei Kristianas, nei Greisė į mane išeinančią nežiūri. Juodu žvelgia vienas į kitą, triukšmingai ir jausmingai bendraudami – nors ir be žodžių.

Sutrikusi išeinu į koridorių. Širdis daužosi, gyslomis greitai teka įkaitęs kraujas. Aš apimta panikos ir tarsi nesava. Po perkūnais, pokalbis buvo gana atviras, dabar Greisė viską žino. Neįsivaizduoju, ką ji ketina pasakyti Kristianui, ir nors žinau, kad taip nedera, priglundu prie durų slapta pasiklausyti.

– Ar ilgai, Kristianai? – įsakmiai klausia Greisė. – Pasakyk. Kiek tau buvo metų, kai tai prasidėjo?

Bet ką atsako Kristianas, negirdžiu.

– Ar viskas gerai, Ana? – sutrukdo man klausytis Ros.

– Taip. Viskas gerai. Ačiū. Aš tik…

Ros nusišypso.

– Aš tik einu pasiimti rankinės. Man reikia cigaretės.

Pasvarstau, gal eiti su ja.

– Einu į vonią.